Iš bloknoto (58)
Liepa. Pats vidurvasaris – šiluma, lietūs su žaibais ir pagrūmojimais bei permainingas dangus su barokiniu debesų teatru, vis primenančiu vieną puikiausių Algimanto Kunčiaus fotografijų ciklų „Debesų knyga“. Šią vasarą likimas neilgam nubloškė mane į labai įdomią vietą – Paungurio kaimą prie ilgo, siauro ir labai gilaus Ungurio ežero netoli Trakų, kur vietiniai žmonės, stengdamiesi neardyti prigimtinio peizažo grožio, stato medinius namus arba atnaujina senus ir nuomoja juos miestiečiams jau ne tik vasarą, bet ir žiemą naudodami šildymą elektra. Nemačiau tame kaime nė vieno baltų silikatinių plytų statinio, nebesimato ir primityvių lauko tualetų. Tie pokyčiai žmonėms daug kainavo, visiškai pakeitė pirmykštį gyvenimo būdą, kai kurie iš kaimo gyventojų tapo sumaniais verslininkais, nors daržų neatsisako. Modernizuojant namus teko bendrauti ir su architektais, ir su dizaineriais, kurių išmonė kartais prasilenkia su praktiniais žmogaus poreikiais. Žodžiu, supermodernumas be funkcionalumo! Kai elegantiškas balto dubens formos praustuvas vonioje įrengtas taip aukštai, kad pasieki jį tik iškeltom rankom, o virtuvėje šviestuvas kaba tau už nugaros, tad gaminti maistą tenka patamsyje; visame name jokios kabyklos, jokio kablio drabužiui pasikabinti, bet televizorius visuomet yra.
Stengiantis įrengti namą kuo moderniau, kuo originaliau, dažniausiai miegamasis kuriamas mansardoje, svetainė ir virtuvė – apačioje, o iš jos išeini į terasą su bet kokiam orui pritaikytais baldais; gali skaityti, šildytis saulėkaitoje, gėrėtis vaizdu. Nuo verandos žengi tiesiai į gamtą. Kokius porą šimtų metrų ar daugiau leidiesi nuolaidžia nuokalne link ežero. Neapsakomo grožio didžiulėj pievoj kur ne kur auga seni medžiai, rūpestingai prižiūrimi krūmai kaip fontanai, šone už šlamančių ajerų sienos į ežerą teka upelis, iš kitos pusės – kitas, ant šio tolėliau sukasi malūno ratas, o vanduo veržiasi prie krioklio; kruopščiai nušienauta pieva verta įdėmesnio žvilgsnio: ant tamsios žalios samanos čia auga smulkučiai balti dobiliukai ir į čiobrelius panašios mėlynos gėlytės. Basos kojos švelniai sminga į tą rojaus paklotą, galėtum taip eiti ir eiti, kur akys veda, tik staiga nusmelkia mintis: jei tik galėčiau, jei galėčiau, ta pieva apkločiau, apgaubčiau visą tą išdraskytą, išsprogdintą, užminuotą ir išniekintą Ukrainos žemę! Ir pagytų, kaip būna pasakose.
Nors meninis gyvenimas šiuo metu atrodo kiek susitraukęs, atostogauja teatrai, kaip paprastai vasarą, – dar ir dabar galėjai šį tą įdomaus patirti. Reikšmingi visi su M. K. Čiurlionio metais susiję renginiai – koncertai, parodos, bet ne viską suspėjau pamatyti. Bene didžiausią įspūdį liepos pradžioj man paliko teatralizuotas koncertas, kuriame buvo atliekama įvairių kompozitorių muzika Eimunto Nekrošiaus spektakliams. O tiksliau sakant – pačių kompozitorių sudėliota, sukurta didžiulė, kone pusantros valandos trunkanti, vientisa Fausto Latėno, Algirdo Martinaičio, Mindaugo Urbaičio, Andriaus Mamontovo muzikos kompozicija; ji skamba be pertraukų nepaprastai meistriškai sukomponuotų, plaukiančių ir keičiančių scenos erdvę projekcijų fone (jas kūrė Rimas Sakalauskas, šviesas valdė Audrius Jankauskas). Klaipėdos kamerinio orkestro muzikantams grojant, dirigentui Martynui Staškui diriguojant dalyvavo ir pavieniai solistai, tokie kaip Andrius Mamontovas, Arkadijus Gotesmanas, Dominykas Vyšniauskas. Tarpais atrodė, kad tu vėl panyri į andai matytų spektaklių atmosferą, patiri stiprius emocinius akcentus, išreiškiančius sutelktą buvusio spektaklio esminę mintį, nuotaiką. Tetrūko daugiau informacijos – juk ne kiekvieną kartą galėjai atpažinti kompozitorių, suvokti projekcijose sutelktą vaizdą. Nors tarpais gan smarkiai lijo, publika gaubėsi lietpalčiais, skleidė skėčius, bet neišsilakstė ir tikriausiai, kaip ir aš, išgyveno atgaivinto ryšio su Nekrošiaus teatru džiaugsmą ir tikro teatro ilgesį.
Dar vienas įsimintinas liepos mėnesio įspūdis – tarpukario latvių scenografo kūrinių teatrui paroda „Ludolfas Libertas (1895–1959). Hipnotizuojantis art deco spindesys“ Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Nedidelėse, jaukiose istorinio pastato saliukėse, stilingai ir skoningai eksponuojami, tilpo net 128 Liberto scenografijos eskizai, dešimt kopijų bei keli autentiški kostiumai. Eidamas iš vienos saliukės į kitą, stebėdamas ryškius, netramdomos vaizduotės, spalvų žaismo ir nenusakomos išmonės Liberto darbus, savaime neri į teatro istoriją, į XX amžiaus 3–4 dešimtmečius, kai į Baltijos kraštus iš Vakarų plūstelėjo modernaus meno poreikio banga, o su ja ir visas meno sritis ir net madą beužvaldantis art deco stilius, susijęs su naujausiais archeologų atradimais Egipte ir Azijoje, su dar neseniai visą Europą svaiginusiu art nouveau, o scenoje energingai konkuravęs su įsisenėjusiu ir jau pabodusiu realistiniu stiliumi. Estijoje art deco stilių išpažino Eduardas Wiiraltas ir Ado Vabbė, Lietuvos teatre pirmiausia prieš akis iškyla Adomo Galdiko, Stasio Ušinsko, Telesforo Kulakausko, taip pat Olgos Dubeneckienės ir kitų mūsų dailininkų darbai – ne tik scenovaizdžiai, bet ir vitražai, tapyba, knygų menas, baldų dizainas. Mūsų teatre, ypač dramoje, be jau minėtų dailininkų, art deco yra paragavę ir Liudas Truikys, ir Vsevolodas Dobužinskis, ir net grynakraujis realistas Vytautas Palaima. Įdomu būtų palyginti mūsų šiek tiek kuklesnį ir saikingesnį, dažnai su liaudies meno tradicija susijusį art deco su latviškuoju ar estiškuoju.
Latvijoje art deco stilių įtvirtino (ypač operoje, operetėje ir balete) Ludolfas Libertas, svajojęs latvių scenografiją pakelti į pasaulinį lygį. Svajonė išsipildė. Liberto operų ir operečių scenovaizdžiai ir eskizai, gausūs netramdomos vaizduotės, išmonės, energingo geometrinių formų ritmo ir egzotiškų augalijos kolorito dermių, regis, besiveržiantys išvirst iš rėmo, iš esmės pakeitė ir išlaisvino latvių teatrą. Išgarsinę Latvijos teatrą, 4-ojo dešimtmečio pabaigoje, dar prieš karą, Liberto darbai buvo premijuojami ir eksponuojami Europos – Paryžiaus, Briuselio, Berlyno, Stokholmo bei Kopenhagos – muziejuose. Nenuostabu, kad, mūsų Valstybės teatrui bendradarbiaujant su Latvijos nacionaliniu teatru, Ludolfas Libertas kelis scenovaizdžius sukūrė ir mūsų Valstybės teatro pastatymams. Pirmiausia tai vienas iš ankstyvesnių jo darbų – scenovaizdis G. Verdi operai „Aida“ (1927, režisierius N. Tichomirovas, 1934 m. atnaujinta) ir vėliau C. Saint-Saënso operai „Samsonas ir Dalila“ (1931, režisierius T. Pavlovskis) bei P. Čaikovskio baletui „Gulbių ežeras“ (1931, su N. Zverevo redaguota M. Petipa choreografija). Šią ypatingą parodą, kurios nemažą dalį sudaro Teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomi darbai, manau, turėtų būti įdomu pamatyti kiekvienam, nepaisant amžiaus ar susiformavusio skonio, – ji sukelia visokių jausmų ir apmąstymų.
Pačiame Vilniaus senamiesčio viduryje, netoli Prancūzijos ambasados, įsikūrusi mažytė VDA tekstilės galerija „Artifeх“ (aišku, būtinai nelietuvišku pavadinimu) surengė Aleksandros Jacovskytės piešinių parodėlę. Tie nykštukiniai kuklūs piešinėliai, pačios Jacovskytės žodžiais, gimsta spontaniškai, atsitiktinai, nieko iš anksto neplanuojant ir nenumatant. Taip piešia vaikai. Kur bebūtum, tereikia kokio nors popieriaus, vieno ar kelių pieštukų po ranka. Jie nereikalauja ypatingos medžiagos. Ir parodoje matome nemažai piešinukų tiesiog ant įvairiakalbių laikraščių teksto, piešiniui tarsi konkuruojant su spaudos ženklais. Kartą ir mano namuose, mums su Aleksandra gurkšnojant virtuvėje raudonąjį vyną, ji paėmė į ranką ant stalo gulėjusį tušinuką ir ėmė piešti ant mano buto sąskaitos. Piešė visą laiką, kol kalbėjomės, o išeidama ramiausiai tą piešinuką paliko. Aš jį apžiūrėjau (tai buvo mažutis kažkokio nežinomo, susikaupusio personažo, tarsi moters, portretėlis), iš sąskaitos iškirpau ir kažkur specialiai pasidėjau atminimui. Bet, žinia, kai padedi specialiai, tai pamiršti kur. Tokių ir panašių figūrų parodoje buvo daugybė. Vieni žmogeliai sėdėjo ramiai ir žiūrėjo į priekį nematančiu žvilgsniu, kiti buvo pasisukę išraiškingu semitišku profiliu, treti grojo įvairiais instrumentais – smuikais ar saksofonais, pagauti judesy, treti bandė kažkokius cirko pratimus, ir aš esu tikra, kad tai šito rajono, žydų geto, žmonės, jauni ir seni, liūdni ir susireikšminę, kartais juokingi su neįprastais galvos apdangalais, paukščių ar žvėrelių galvomis. Reikšminga čia kiekviena smulkmena, papildanti žmogaus figūrą, pažyminti jo aplinką. Nors Aleksandra gimė jau po karo, tie žmonės, ta visuomenė, kurią ji piešia, gyvena dailininkės pasąmonėje ir ją, panūdusią piešti, lanko. Taip man atrodo.
