We are from the Ferma group

Rašytoja Gabija Grušaitė rugpjūčio 7 d. atrinktiems ir pakviestiems žiūrovams pristatė meninę instaliaciją „Ferma“. Instaliacija buvo rodoma Sarių kaime ir iki jos keliavome užsakytais mikroautobusais. Instaliacija pavadinta „Ferma“, pranešė autobusiuko gidas, nes taip autorės šeima vadino tėvo skulptoriaus Mariaus Grušo dirbtuves, įkurdintas apleistame fermos pastate. Svečiai iš Londono supratingai linktelėjo galvas. Prieš pamatydami fermą ir „Fermą“, dar pasivažinėjome po Sarių kaimą. Pro langus pažiūrėjom į tipinę pakelės karčemą, ji vaišins čeburekais! Lopytu keliu važiavome iki kito objekto – nebaigtos statyti ir apleistos mokyklos su naujais langais – ir tuomet prie paties įdomiausio pastato – šeštadienio vakarais ten vyksta šokiai, o sekmadienį jis tampa maldos namais. Sustojome prie autorei svarbių objektų, kur ji leido vaikystės ar paauglystės vakarus, turi su jais susijusių širdžiai mielų prisiminimų. Man susidarė įspūdis, jog kuriama autorės mitologija. Grušaitės balsas bandomas paversti visažiniu pasakotoju. Žiūrėjau į tolstančią koplytėlę – ji nepaminėta, nes autorei ji nebuvo svarbi. Žiūrovais nepasitikima, juos reikia vesti už rankos.

Išlipus iš autobusiukų, lankytojus pasitiko autorė ir trumpai pristatė pirmąjį objektą – psichogeografinį žemėlapį, paremtą (daugiausia vaikystės) prisiminimais ir įspūdžiais ir pieštą kreida ant grindų, imituojant vaikų piešinius. Sariai įdomūs tuo, kad buvo įkurti tik XX a. aštuntajame dešimtmetyje, kalbėtojai pabrėžė, kad tai ne idiliškas lietuviškas kaimas. Man kilo klausimas: ar kaimo idilės nesuformuoja atstumas, pasirinkimas atvykti gyventi ir, žinoma, pinigai? Bet apie tai nešnekama. Daug rašytinės vietinės istorijos tikriausiai nėra, tad autorė iš dalies užpildo šį vakuumą fragmentiškais pasakojimais apie vasaras, leistas tėčio dirbtuvėse. Pasigedau vietinių gyventojų balsų, juos užgožė vasarotoja iš miesto.

Tuomet palikome beveik baltą kubą ir patekome į nuostabaus daikteliautojo muziejų. Siauros lentynos sudaro labirintą, pilną gyvenimo, planų, baimių ir lūkesčių. Daugeliui tai atrodytų kaip nereikalingas šlamštas, o kaupikui – lobiai. Pasijaučiu kaip įsibrovėlė, lyg neturėčiau to matyti. Labirinto koridorius naršė lankytojų kameros. Kažkur girdėti videokūrinys. Jis labai paprastas, netrunkantis nė 10 minučių. Kamera lėtai juda pro apsnigtą kiemą, pastatus. Stabili kameros akis slenka per apšnerkštas dirbtuves, stebi metalą liejantį Grušą. Regis, kaupykla irgi buvo pakuruota – vaizdo įraše ta pati patalpa atrodo visai kitaip. Autentiškumo likučiai tirpsta, jį keičia butaforija. Fone skamba šnabždantis autorės balsas – regis, visi menininkai šnabžda savo videokūriniuose… Balsas lipdo fragmentišką pasakojimą apie identitetą. Grušaitė kalba apie daiktus, apie jų saugomą šeimos istoriją, kartų skirtumus, pagonišką vardo Gabija kilmę ir dar šį bei tą apie saugumą.

Grušaitę žinau kaip rašytoją, bet šiuo atveju ji matuojasi vizualaus meno kūrėjos apdarą. Mielai jos žodžių kritiką pasilikčiau pokalbiams prie alaus bokalo, bet jų „Fermoje“ tiek daug, kad negaliu nepakomentuoti. Jie pradeda zvimbti autobuse, apspinta vos išlipus iš autobuso ir į rankas paėmus kuratorių tekstą, jie sklinda iš autorės ir kuratorių lūpų, tupia ant žemėlapio, skamba iš vaizdo įrašo. Ir jie visi atpasakoja vienas kitą. Žodžiai kaupiasi kartu su daiktais, dulka ant lentynų, lankytojai į juos spokso, juos pajudina koja, atsargiai peržengia ar ieško būdo prasisprausti. Jie lieka dūgzti apleistame pastate, kol kalbėtojai geria natūralų vyną, valgo baltą mišrainę su putpelių kiaušiniais ir čeburekus.

Videokūrinyje autorė kalba skambiais, svarbiais žodžiais. Bet negaliu nusikratyti viso kūrinio egocentristinio tono. I move as a stork and I carry the frontier inside me. Negaliu negalvoti, kad Grušaitė ir dauguma publikos keliauja savo noru, ne dėl išgyvenimo. Lygindama savo ir tėvo patirtis, ji sako, jog dabar turi kovoti su kapitalistine ideologija, kuri viskam užklijuoja kainas. Kaip ironiška tai sakyti privačiame renginyje tik kviestiniams svečiams! Videokūrinys skambiai pasibaigia dar vienu pasilyginimu su gandrais – filmuojamas tuščias gandralizdis, nes gandrai atostogauja, o autorė studijuoja prestižiniame menų koledže Londone. Bet jie visi grįš į šitą pavojaus zoną. Būti karo paribio žmogumi yra baisu, bet visgi reikia prisiminti, kad mes, stovintys čia, ir ypač svečiai iš Londono nekariaujam. Kodėl atsiranda šitas, atsiprašau už žodžio pasirinkimą, susireikšminimo tonas?

Norėčiau trumpai sustoti prie kuratorių italų dueto Francesco Urbano Ragazzi. Pasak trumpos biografijos, jie organizuoja parodas netradicinėse erdvėse ir „siekia atkurti ryšį tarp meno ir kasdienio gyvenimo“. Furšetas ir valandos kelio išvyka už Vilniaus ketvirtadienio popietę nėra mano kasdienybė, bet gal čia mano problema. Kitas jų kūrybinės biografijos faktas – jie yra dirbę su Jonu Meku, ir manau, kad dėl šios pažinties pranešime spaudai ir žodiniame pristatyme instaliacijos vienadieniškumas palyginamas su „Fluxus“ judėjimu. Nesutinku. Vienos dienos instaliacija – dėl patogumo, ir nors menas ar knygos nepardavinėjami, kyla jausmas, kad lankytojus norėta papirkti. „Fluxus“ maištavo prieš meno suprekinimą ir elitizmą (kaip tai nariams sekėsi, kai jie išgarsėjo, jau kita kalba). „Ferma“ gimė iš pinigų ir socialinio kapitalo.

Anotacija pasibaigia žodžiais: „Tai kvietimas į susitikimą. PTSD – potrauminio sindromo – susitikimas.“ Pirma, vertimo netikslumas: visas sutrikimo pavadinimas – potrauminio streso sindromas. Antra – tai labai rimtas psichologinis sutrikimas, pasireiškiantis žmonėms, išgyvenusiems ar mačiusiems sukrečiančius įvykius. Manau, kad neadekvatu lipinti klinikinės psichologijos etiketes prie meninės instaliacijos, kalbančios labai plačiomis temomis. Gyvenimas Sovietų Sąjungoje buvo trauminė patirtis, bet būtent PTSD vartojamas, kai kalbama apie buvimą karo zonoje, eismo įvykius, badą, seksualinį, fizinį ir psichologinį smurtą, kankinimus. PTSD paveikia kasdienį žmonių gyvenimą, sutrinka normalios kūno funkcijos, jie kenčia nepakeliamą emocinį skausmą, negali funkcionuoti visuomenėje. Nuostabu, kad vis daugiau kalbama apie traumas, bet „Ferma“ neprisideda prie šio diskurso. Autorė ieško skambių žodžių bandydama legitimuoti savo meninę praktiką, bet neatsakingai atrinkti žodžiai klaidina, kelia lūkesčius ir nuvilia.

Išvažiavau nesupratusi, kam buvo skirta „Ferma“. Galbūt ji geriausiai veikė kaip autoterapinis įrankis. Jaučiuosi pamačiusi imitaciją. Kaimo, sovietmečio palikimo, nepritekliaus, karo pavojaus. Regis, šie dalykai bandomi iliustratyviai paaiškinti svečiams iš užsienio, atsiranda beveik didaktinis tonas. Važiuodami link kaimo, buvome perspėti, kad esam labai arti Baltarusijos sienos. Toks pasienio safaris…

Recenzija remiama agentūros „Think Twice“