Iš bloknoto (56)
Po režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus spektaklio „Žiurkės“ vėl išeini sukaustyta ilgo sėdėjimo, mėginimo suvokti, ką mums bando pasakyti režisierius, pasirinkęs vieną iš vėlyvesnių (1911), įvairiais požiūriais sudėtingą Gerharto Hauptmanno pjesę, kurioje susipina įvairūs autoriaus pamėgti motyvai ir žanrai. Hauptmannas ne tik rašė teatrui, bet ir dalyvavo teatrų veikloje, savo veikalų repeticijose, kelis spektaklius – tarp jų ir „Žiurkes“ – netgi režisavo. Gornatkevičiui vis kartojant, kad „Žiurkės“ – geriausia ar žymiausia Hauptmanno pjesė, negalėčiau su juo sutikti. Kad painiausia ir sunkiau pastatoma – sutikčiau. Pasaulio teatruose per visą XX amžių sceną išvydo daugybė Hauptmanno pjesių, net Lietuvoje įvairių režisierių statyta keletas jų, atliepiančių ano meto visuomenės nuotaikas. Bene didžiausia sėkmė lydėjo gilią psichologinę dramą „Prieš saulėlydį“ (1939 m. Romualdo Juknevičiaus režisuota Valstybės teatre), kuri, kaip ir „Žiurkės“, būtų ne mažiau aktuali šiandien.
Dviejų dalių tragikomedijoje „Žiurkės“ (žiurkės – tai gyviai, kurie neturėdami maisto gali valgyti vienas kitą) Hauptmannas grįžta prie savo meto Vokietijos problemų, prie „karščiuojančio“ Berlyno, kuria skurdžiųjų miesto pakraščių, kuriuose klesti apgavystė, girtuoklystė, ligos, nusikaltimai, gyvenimo paveikslus. Apleistoj palėpėj, kur suverstas buvusio teatro „turtas“, veikia vienuolika personažų keistais vardais. Būtent apie jų santykius – draugystę ir išdavystę, atjautą ir smurtą – kalba autorius. Bet turiu prisipažinti, kad suvokti kai kurių personažų turinio, tarpusavio ryšių ir paskirties spektaklyje ilgai nepavyksta, kaip ir iš viso nepavyksta suprasti, kas čia vyksta. Regis, viena iš priežasčių – neišlaikyta žanrinė pusiausvyra. Ir štai paradoksas: aktoriai, tapę šiuolaikinio mūsų teatro režisierių klaidų ar negebėjimo konceptualiai mąstyti atpirkėjais, dažniausiai iš visų jėgų, sąžiningai tempia trūkčiojantį spektaklio vežimą, vaidina tiksliai, švariai (kelis išvardinsiu – Indrė Patkauskaitė, Tomas Stirna, Daumantas Ciunis, Ilona Kvietkutė, Saulius Ambrozaitis, gal dar kas?); visa kita tarsi specialiai jiems trukdo.
Scenografė Sigita Šimkūnaitė užverčia tariamą buvusią teatro palėpę baldais ir rakandais, palubę „papuošia“ savotišku kūno dalių „prozektoriumu“, objektais, kurie nei mūsų minties, nei vaizduotės niekur neveda ir nepadeda išryškinti pagrindinės spektaklio sumanymo minties. Bet ar jos būta?! Aš prieš spektaklį dar pagalvojau, kad režisierius bandys ryškinti temą „Pasaulis – tai Teatras“, bet ir to nebuvo. Dailininkės Simonos Davlidovičiūtės kostiumų stilistinis chaosas konkuruoja su „Eurovizijos“ „šedevrais“. Daugelis jų tiesiog prieštarauja vaidinamos scenos ar personažo žmogiškajam turiniui. Savo nuotaika sąžiningai spektakliui tarnauja Jūros Elenos Šedytės muzika.
Vytauto Kasiulio dailės muziejus pateikia mums savotišką siurprizą parodoje „Atviros marios“ eksponuodamas gerai žinomų lietuvių išeivijos dailininkų darbus iš Leonardo Andriekaus su broliais pranciškonais nuo XX amžiaus vidurio kryptingai rinktos kolekcijos. Paroda, pavadinta kaip ir dailininkų kūrybos įkvėpta Andriekaus poezijos knygutė, – tai ypatingo žmogaus, kunigo, teologijos mokslų daktaro, aistringo kultūrininko plačiašakės veiklos atspindys. Ir savotiškas šviesios asmenybės pagerbimas. 1937 metais išvykęs iš Lietuvos studijuoti į Vakarų Europą, po karo jis persikėlė į Ameriką ir stengėsi suburti, palaikyti ir plėsti išeivijos kūrybinę veiklą. Įsikūręs Brukline, jis vadovavo Lietuvių rašytojų draugijai, kultūros centrui „Židinys“, leido „Aidų“ žurnalą, buvo lietuvių pranciškonų provincijolas. Jo pažinčių ratas tolydžio plėtėsi, apėmė ir dailininkus, ir jis sumanė kaupti jų darbus, saugoti juos, kad ateityje galėtų būti perduoti Lietuvai. Dalis rinkinio darbų puošė bažnyčias ir vienuolynus.
Parodoje eksponuojama apie 100 žinomų dailininkų grafikos, tapybos ir skulptūros darbų. Atpažįstami, nors ir nematyti, jie tarsi pratęsia Nacionalinės dailės galerijos rinkinį; čia, priešingame Neries krante, susitinkam su Adomo Galdiko, Vytauto Kazimiero Jonyno, Viktoro Petravičiaus, Viktoro Vizgirdos, Aleksandros ir Vytauto Kašubų, Vytauto Igno ir vėlesnių – Vlado Žiliaus, Elenos Kepalaitės ir dar kitų darbais. Prieš pateikiant parodai ne vienas jų buvo Vilniuje restauruotas. Susidaro įspūdis, kad pradžioje kolekcininko buvo galvota rinkti darbus religine tematika, bet temų ratas natūraliai plėtėsi nuo realizmo link abstrakcijos, apimdamas visas tendencijas ir kryptis.
Muziejaus pateiktoje informacijoje randam ir kelis jaudinančius pasakojimus. Pavyzdžiui, tokį paties Andriekaus prisipažinimą, kad Lietuvos peizažą jis giliau pažino iš Adomo Galdiko, su kuriuo draugavo, darbų ir kad dalį jų Galdikas tapė naudodamas senus atsivežtus piešinius arba tiesiog kūrė iš atminties. Trumputis, bet labai įspūdingas ir Juliaus Sasnausko prisiminimas apie Andriekų aplankius jį globos namuose Amerikoje. Dar būtina pasakyti, kad Leonardas Andriekus kaupė ne tik lietuvių išeivių dailininkų kūrinius, pranciškonų kolekcijoje esama ir Tolimųjų Rytų bei Afrikos liaudies dailininkų darbų. Ar teks juos kada pamatyti?
Su didžiuliu nerimu ir viltimi pamatyti jaudinantį spektaklį laukiau iš Izraelio gastrolių atvykstančio „Gesher“ teatro su paskutiniu Rimo Tumino spektakliu „Sirano“ (2023). Taip prieš metus jų laukiau Klaipėdoje atvykstant su Levo Tolstojaus „Ana Karenina“. Anuomet žiūrint spektaklį ašaros tvenkėsi akyse, nes jo vaizdų, veiksmų, ženklų kaitos išklotinėje skaitei tokį savitą, nepakartojamą ir nenukopijuojamą Rimo Tumino meninį raštą, kalbą, šifrą, tarsi bendravai su juo pačiu.
Kodėl sunkiai sirgdamas ir tolydžio kilodamas uždangą, skiriančią mus nuo anapusinio pasaulio, jis pasirenka „Sirano de Beržeraką“? Jeigu kas skaitė prancūzų poeto ir dramaturgo Edmond’o Rostand’o kūrinių, tai nedvejodamas pasakys, kad poeto eilės skamba kaip muzika. Net vertimas. Bet labiausiai, manau, režisierių patraukė ne poezijos grožis, o galimybė kalbėti apie aukštus, švarius, jį jaudinančius dalykus – apie tikrą poeto meilę moteriai ir poezijai (tos dvi temos autoriaus ir režisieriaus suliedintos, kaip kadaise Jono Jurašo „Barboroje Radvilaitėje“ buvo suliedintos Barboros ir Žygimanto Augusto meilės ir tėvynės meilės temos), tada ta meilė tampa dar reikšmingesnė, turiningesnė.
Pats būdamas teatro poetas, Tuminas kalba apie ištikimybę savo idealams, pasiaukojimą, jausmų taurumą. Suvaidinti Sirano gali tik ypatingas žmogus ir aktorius. Paskutinio mūsų pokalbio metu paklaustas, o kas gi Tel Avive vaidina Sirano, režisierius tvirtai pasakė: „Radau genialų aktorių!“ – „Kur?!“ – „Ten pat.“ Ir nusijuokė. Edmond’o Rostand’o laikais Sirano vaidino tikras scenos meno meistras Constant’as Benoît Coquelinas, kuriam, kaip ir įžymiajai Sarah’ai Bernhardt, poetas rašė pjeses. Tumino spektaklyje – „Gesher“ teatro aktorius Shlomi Bertonovas. Nebepamenu, kas Sirano taikliai pavadino „bohema su špaga“, tokį tad Tumino „atrastas“ aktorius ir vaidina.
Pribloškia tobulas Adomo Jacovskio sumanymas tuščioje scenos erdvėje, kiek dešiniau įsmeigti vieną iš Eiffelio bokšto kojų, primenančią, kad veiksmas vyksta Paryžiuje ir kad… Eiffelis A formos bokštą sukūrė įamžindamas savo nelaimingą meilę Adrienne’ai, tuo jį suartindamas su dramaturgu ir poetu Cyrano de Bergeracu, kurio istoriją pasakoja Rostand’as. Adomo Jacovskio scenografija visuomet susiejama su kūrinio esme, joje niekada niekas netrukdo aktoriui, tik provokuoja ieškoti su ja kontakto. Čia taip erdvu ir švaru, apgalvota, kad tu matai, iš ko įsižiebia aistrų ugnis. Scenografo sumanymas režisieriui leidžia improvizuoti, žaisti scenoje. Neabejoju, kad šitas scenovaizdis įeis į scenografijos atradimų Aukso knygą.
Prie bokšto Kojos, kaip visuose pasaulio miestuose prie įžymių paminklų, renkasi žmonės, šurmuliuoja jaunimas. Čia ateina Sirano ir jo draugai, čia gimsta sumanymai, čia sukiojasi gatvės teatro artistų būrelis, primenantis visiems pažįstamą Kolombiną su dviem gerbėjais; tai jie stebi pasaulį, jį vaidina, parodijuoja, groja visokiais instrumentais, šoka ir dainuoja, palydėdami pjesės įvykius. Vienoje lengvai praslystančioje scenelėje lyg juokais jie suvaidina ir Sirano, Roksanos bei Kristiano meilės trikampį. Dar nepaminėjau kukliai scenos kairėje, priešingoje nuo Kojos pusėje, įsikūrusio pianino, kuriuo paskambina kiekvienas panorėjęs. Spektaklyje daug muzikos, ji tarsi viską suriša – ją kūrė ir komponavo pasitelkdamas Händelį Giedrius Puskunigis.
Prie savo paminklo kartkartėmis ateina ir jo autorius Eiffelis, visuomet su mažyte liniuote, kad galėtų dar ir dar kartą patikrinti perdangų atstumus. Pabučiuoja Koją atsisveikindamas. Kartu su jais visais matai ir žaidžiantį režisierių įkvėpėją, savo aistra kuriantį ir perkuriantį Rostand’o veikėjų pasaulį, – juk nei Charlie Chaplino, pradedančio vaidinimą dar publikai tik renkantis, nei pono Eiffelio, nei gatvės artistų Rostand’o pjesėje nėra, jie visi čia sukviesti Tumino pageidavimu, šiek tiek keičiančiu neoromantinės pakilios kalbos tonaciją, bendrą veiksmo nuotaiką ir atmosferą.
„Gesher“ teatro aktoriai, kelis kartus išėję vilniečiams nusilenkti, pateikė subtilų atsisveikinimą: fone pasirodė vienas iš puikiųjų Rimo Tumino portretų, o po to – nufilmuoti iki ašarų jaudinantys popremjeriniai aktorių su režisieriumi nusilenkimai Tel Avive. Ir viską vainikavusi liaudies ansamblio įrašyta Tumino pamilta daina „Oi gražus gražus tolimasis dangus“, tarsi jo himnas, kurį jau yra giedojęs ne vienas teatras.
P. S. Nenoriu tepti savo rašinio, todėl kiek žemiau rašau apie gėdingą Nacionalinio dramos teatro poelgį neįsileidžiant žydų teatro į savo patalpas. Jiems nepatinka Netanjahu. Jie nori būti pasaulio teisuoliais, pamiršę, kad „Gesher“ teatras iš Tel Avivo atvyko su paskutiniu Rimo Tumino, kuris ne tik dirbo Nacionaliniame teatre, bet ir jam vadovavo, jo įsčiose pradėjo Mažąjį, spektakliu. Vaidinti svečiams teko visiškai teatrui netinkamoje „Compensos“ salės erdvėje ir scenoje. Spektaklis su prastu garsu ir keistai apšviestas labai nukentėjo, nukentėjo ir vaizdas, ir vaidmenys. Kas atsiprašys? Gerai, kad Mažasis teatras svečius nuoširdžiai globojo.
