Partitūra berankiam dirigentui

Vis rečiau vaikštau į parodas tų menininkų, kurių vardai man nieko nesako. Gyvenimas per trumpas, kad domėčiausi kuo platesniu meninės ekspozicijos lauku, juoba nesu nei meno kritikas, nei menininkas tikrąja šio žodžio prasme. Perfrazuojant šūkį ant ŠMC, veikiausiai esu tas, kuris labiau nežino, kad yra menininkas. Mano nežinojimas nekliudo man domėtis menu, tik ne padrikai, bet laikantis tam tikros sistemos. Ir, beje, niekam savo nuomonės per jėgą neperšu, jos priimti už gryną pinigą nesiūlau.

Autoriaus nuotr.

Mindaugas Šnipas man nėra nežinomas menininkas. Tai žmogus, su kuriuo esu bendravęs dažniausiai neformalioje aplinkoje, nors kartą esu ėmęs jo interviu vienam regiono laikraščiui. Lietuvoje jis yra neblogai žinomas – ir kaip skulptorius, ir kaip akademinės bendruomenės narys, todėl plačiau jo pristatinėti neketinu. Man – kaip besidominčiam M. Šnipo menu – svarbi jo tapatybė. Tiksliau, etnosas, dar tiksliau – faktas, kad Mindaugas yra suvalkietis.

Galerijoje AV17 nuo rugsėjo 5 iki spalio 9 d. veikė Mindaugo Šnipo skulptūros paroda iškalbingu pavadinimu „Skulptūros“. Atidaryme nebuvau, tad paties autoriaus nuomonės apie eksponuojamus darbus nežinau. Parodą aplankiau solo, visiškoje ekspozicinėje vienumoje, galerijos garçono komentaro atsisakiau. Iškart pasakysiu, kad tai buvo itin įdomi patirtis, Šnipo pašnipinėjimas virto ne eiline pramoga, bet tuo, ką, mano kuklia nuomone, neša tikras menas. Aš susimąsčiau. Ir net kai ką išmąsčiau. Bet apie viską iš eilės.

1. Statika. Visiems eksponuojamiems darbams būdingas statiškumas. Autorius ekspozicinėje erdvėje eksponatus išdėliojo ne bet kaip. Tariausi jaučiąs norą skulptūroms suteikti šiek tiek dinamiškumo ir parodyti kažkokį slaptą ryšį tarp jų. Kai kurie meniniai objektai eksponuojami įžambiai, kiti – gulsčiai. Jei ta objektų geografija man yra įdomi, tai tik todėl, kad dar labiau pabrėžia eksponatų statiškumą. Nevalingai kyla klausimas: ar to siekta tyčia? Ar toks skulptoriaus braižas? Esu matęs daugiau M. Šnipo darbų, nei rasite galerijoje AV17. Todėl drįstu teigti, kad tai – tik dalis braižo, ir vargu bau to siekta tyčia. Manding, Mindaugas tiesiog pasiduoda kūrybiniam impulsui ir plaukia pasroviui: žiūri, kas išeis. O čia – jau kaip tame anekdote apie afganų mokslininkus: ką jie bedarytų, visada išeina heroinas. Kas išeina M. Šnipui? Ko gero, puikus objekto įvietinimas. Kur tas eksponuojamas skulptūras bepadėtum, visur jos be vargo „įsipaišo“, suteikdamos savo statišku buvimu konkrečiai vietai reikšmės ir svarbos.

2. Faktūra. Šioji atspindi kūrinio medžiagiškumą, ir štai čia vėl iškyla tikrojo meno išprovokuotas kognityvinis disonansas. Dauguma žmonių žino, kad archajiškiausios medžiagos mene yra kaulas, akmuo ir medis. Mindaugas geba savo medinukus išskaptuoti taip, kad net imi abejoti savo akimis: ar tik ne su akmeniu čia dirbta? Nežinau, ar skulptūros yra dažomos, ar naudojamas sendintas medis, bet jų spalva, forma ir lyg netyčia įpinami tautiniai ornamentai man primena seną gerą šimtametę rąstinę klėtį, pastatytą ant lauko akmenų ir dengtą šiaudais. O klėtis man – kaip gan tipiniam Lietuvos faunos atstovui – yra tyras gėris: mergos (pardon už seksizmą) arba rūkyti lašiniai, skilandžiai ir dešros (pardon, veganai). Vienžo, fengšui iki kaulų smegenų.

3. Muzikalumas. Taip, perskaitėte teisingai. Jūsų kuklus tarnas vėpsodamas į M. Šnipo medinukus tarėsi girdįs kažkokį klasikinės muzikos, black metal ir folklorinių kanklių skambesio miksą. Sąlygiškai baltoje ekspozicinėje erdvėje sąlygiškai juodos skulptūros atrodo kaip natos. Kai kurių forma net atitinka ketvirtines ar aštuntines natas. Jų partitūrą skaityti gali, bet diriguoti orkestrui – špygutę! Jautiesi kaip berankis dirigentas, todėl – šiek tiek apgautas, bet ilgainiui nusiramini, nes suvoki, kad kiekvienas girdi (mato) savaip ir visai nebūtina tą muziką ištransliuoti visam pasauliui. Manau, kad tai – viena priežasčių, kodėl nė vienoje M. Šnipo parodoje neteko girdėti jokio muzikinio fono.

4. Etniškumas. Štai ir prisikasėme prie Mindaugo suvalkietiškų šaknų. Taupumas ir aplinkos resursų tausojimas! Kaip šiuolaikiška! Šie esami ar menami dalykai išprovokuoja lengvą sardonišką šypsenėlę. Eksponuojamos skulptūros atrodo pagamintos iš atliekų, kurios liko nuo užsakomųjų (taigi ir gerai apmokamų) kūrinių gimimo. Toks demonstratyvus skurdukiškas ekshibicionizmas, slepiantis tikrus turtus: M. Šnipo talentą ir mokėjimą pasiekti maksimalų rezultatą lyg ir minimaliais ištekliais.

Išvada: parodą vertėjo aplankyti, nes, pasikartosiu, tikras menas – kaip ir rūkymas – skatina mąstymą, tik nereikia savęs teršti kancerogenais.