Prieš užsklandą

Eglė Kuckaitė. Smilgose Europa jaukina Jautį. 2024–2025

Gamtos abejingumas žmoniją ištinkantiems sunkumams visada stulbina. Kad ir dabar: ruduo, nepaisydamas nestabilios politinės padėties, protestų ir streikų, gresiančių, prasidedančių ir tebevykstančių karų ir kitų kataklizmų, – tiesiog nepadoriai gražus.

„Balansuoju ant gamtos sukelto linijų srauto. Linijos tankėja. Slystu į mito pasaulį“, – rašo Eglė Kuckaitė savo parodos „Meteorai Kalne Čiaudo“ (architektė Rūta Bagdzevičiūtė, dizainerė Agnė Lasinskienė) anotacijoje. „Kaip mums bebūtų sunku, mes turim gamtą. Išsigelbėjimas yra joje pabūti ir atlaikyti, ką jauti savo viduje kaip tiesą ar kaip netiesą“, – sako stovėdama prieš susirinkusius jos pasveikinti per parodos atidarymą.

Kai kurie iš atėjusiųjų ant atlapų užsiklijavę kultūros protesto ženklelius. Salėje tvyro pakili nuotaika, tokia būna, kai net nepažįstamus žmones vienija bendra dvasia; šiuo atveju – būti kartu, išvien.

Pastarosiomis dienomis tiek daug prišnekėta (pasakyčiau riebiau – pripliurpta) apie meną. Ir kas jis, ir koks jis – tas tikrasis? Erdvėje, kur sienų akvamarino mėly tyvuliuoja apgaulingai trapi Eglės Kuckaitės grafika, galėtum besti pirštu: toks. Ar įmanoma apskaičiuoti tobulą kūrinio įkomponavimo į aidų baltą lapą proporciją? Įmanoma, nes čia apskaičiuota. Ofortai tarsi levituoja jiems numatytoje baltoje erdvėje, regis, tik per stebuklą iš jos neištrūkdami ir nepakildami į orą.

Eglės parodoj tiesiog alpėji nuo linijų tankio, nuo veržlumo ir pojūčio, kad kiekvienai, net voratinklio plonumo gijai suteikta prasmė ir vieta. Jų čia tiek, kiek reikia – ne mažiau ir ne daugiau.

Linijas, kaip stygas, norisi čiuopti pirštais – tokios jos įelektrintos, tebevirpančios. „Spėju, yra linijų nervai. Jie gaudo mano matymą ir subėga į vaizdinius“, – rašo Eglė.

Josios vaizdiniai – tai mitų parafrazės, kurių pavadinimai – tokie pat įelektrinti. Eglė žaidžia su kalba, asociacijom ir intertekstais, sąvokom, žodžiais, jų ritmu, šitaip antrindama savo kurtų ofortų vaizdiniams, sugaudama juos į vos įžiūrimą, veik orinį naratyvo tinklą: „Smilgose Europa jaukina Jautį“, „Leda Sparčiai Minga. Šiurena orbitoje“, „Tau šoka Jūrų Žvaigždės Pursluos Pursluos Pursluos. Zefyro Plaučiuose Puotauja Vakarų kryptis“, „Driadės Monijo Dreves. Plazdena orbitoje“…

Ofortuose Eglė tarsi viešpatė kuria nuosavą mikrokosmą, kuriame veši, šoka, minga, plazdena gaivališkoji augalija. Ne ant žemės, o orbitoje tarpsta pievos, žvilgsnį įsuka smilgų sūkuriai, sraigių kiaukutų sriegiai taikosi įtraukti mitinių dievybių plaukus. Čia pat čiaudant meteorų krateriams, kurie, kaip buvo užsiminta per parodos atidarymą, yra netiesioginė atnaša M. K. Čiurlioniui, bet man asmeniškai – tai dar vienas išradingas Eglės Kuckaitės riktas, tebūnie tam, kad kiekvienas mintytų ir atrastų jame savąją prasmę.

„Mitas bus, kol bus gamta. [...] Apeičiau dienas, kuomet gamta paliktų mitą. Ir žmogų“, – dar viena ištrauka iš parodos anotacijos.

Gamta abejinga ir tuo žiauri, nes niekada nesitaiksto prie žmogaus poreikių. Tamsiausia valanda esti prieš aušrą, o šiuo metu tauri, visa nuauksinanti rudens šviesa tvyro prieš pat užsklandą; netrukus stosiantį tamsos metą. Tebūnie jis laikinas.

Eglės Kuckaitės grafikos paroda „Meteorai Kalne Čiaudo“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3) veikia iki spalio 31 d.