Marika

 

Marija, Marika – vardas, švelniai pasibeldžiantis iš nebūties. Pažįstu ją tik iš nuotraukų – jauną moterį perkeliniu vasariniu chalatėliu, stovinčią šalia žydinčių jurginų. Trimetė mergaitė ant jos rankų – mano mama, kita sesuo su broliu glaudžiasi prie šono. Dar dvi dukros – pakeliui į šį pasaulį. Apsupti vasaros popietės išsipildymo, svaigaus žydėjimo tarsi šimto saulių, jie šypsosi į objektyvą. Ta sustabdyta akimirka yra laimės. Jos šypsena plačiausia – močiutės, kurios gyvai taip niekada ir neišvydau.

Vaikystės sekcijoj už sunkiai atstumiamo stiklo išsirikiavusios knygų nugarėlės, suvenyrai, sidabrinėje lėkštelėje – sudžiūvę margučiai nuo praėjusių Velykų. Juodi, mėlyni, burgundiško vyno spalvos, išpaišyti vaško ornamentais. Tik senelis taip mokėdavo – išvedžioti ant jų taisyklingas saules su daug spindulių tarsi kojelių, kurių galuose – maži spurgeliai nuo marginimui karštu vašku naudoto smeigtuko galvutės. Tarp saulių užrašas – Eglutei Vilnietei – man. Yra dedikuotų ir kitiems šeimos nariams. Margučių nevalia liesti – negrabiai užkliudžius, skils, paskleisdami mirties tvaiką.

Šalia – dar viena nuotrauka. Joje – senelis su močiute. Abu jauni ir gražūs, subtiliai įamžinti nespalvotos nuotraukos monochromo. Senos nuotraukos neblunka, jos – kaip stebuklo analogija, mirusiųjų atvaizdais mums liudijanti jų amžinybę. Žiūriu į veidus taip ilgai, kol pradeda rodytis, kad jie abu šypsosi man.

Margučius dažau vyne – laikau juos per naktį ir ryte jie pasidengia žėrinčia tamsaus sukrešėjusio kraujo spalvos mantija, kurioje adata galima išbraižyti viską, ko įsigeisi, išrašyti tekstus ir mylimųjų vardus.

Po metų kitų teliks aptrupėję įrašai sudžiūvusioje luoboje. Imu margučius, kiloju, pirštu vedžioju per saulių spindulius. Atsargiai pakratau – dusliai sukliunksi buvusi gyvybė – mumifikavęsis trynys. Mano delne – tuščiaviduris kevalas, Velykų simbolis, liudijantis visa ko žemiško laikinumą.

Vaikystėje apžiūrinėdavau iš medžio išdrožtą Nukryžiuotąjį, kabojusį tetos bute. Atsargiai liesdavau jo sopulingą veidą, užmerktas akis, raudonais dažais ištapytą žaizdą po šonkauliais. Skrupulingai išdrožtos audeklo klostės, apsiautusios klubus, slėpdavo tai, kas, tikėjau, man įrodytų jo buvimą žmogumi. Kartą išdrįsusi žvilgtelėti, teišvydau voratinklių gijomis apvytą tuštumą.

 

Vaikystės kambary sūkuriuoja dulkės, langai plačiai atverti. Ant seno subraižyto stiklo – dar švieži valymo pėdsakai, likę po šiūravimo laikraščiu. Persisveri ir valai stiklus iš išorės – ketvirtas aukštas, šalia ūžianti gatvė, pratisai ūkiančios troleibusų voltornos, kaukšinčios automatinių durų giljotinos. Persisversi per daug ir krisi – ištisą amžinybę, į voratinkliais apraizgytą tuštumą, kol iš užspazmuotos gerklės išsivaduos riksmas ir atsipeikėsi kaip iš vilko valandą apimančio slogučio. Viskas kažkada jau buvo: kietai pinamos kasos, tempiančios smilkinių odą, kad namuose neįsisiautėtų gyvybės prisodrintas gyvenimo džiaugsmas. Griežta dienotvarkė. Pareigingai mažų pirštelių maigomi pianino klavišai – gebėjimas muzikuoti yra išsilavinusios moters bruožas. Antausiai už nepaklusnumą, nutvilkantys kraujinga gėda, budinantys viduje užsiglaudusį baltakiuojantį žvėrį; jų žymės kaip įdagai perduodami iš kartos į kartą, uždaru ratu; kol vieną dieną mušamas nebeatsuka kito skruosto ir tampa tuo, kuris muša. Marija, Marika, kodėl iki šiol galvoju, kad nebūtum to leidusi ir tavo buvimas būtų sušildęs mus visus.

 

Senoje svetainėje Kauno Žaliakalnyje skamba pianinas, girgžda senas parketas. Kvepia vašku, varvančiu nuo žalvarinėje žvakidėje įstatytos žvakės. Parketu slysta nematomos šokančiųjų kojos, aidi juokas, staiga, nuspaudus klaidingą klavišą, melodija virsta kraupia sekundų kakofonija. 1961-ieji, sužviegia stabdžiai, automobilis nuvažiuoja nuo kelio, verčiasi. Gyvi išlieka visi penki važiavę vaikai ir tėvas, mano senelis. Automobilį vairavusios mamos – mano močiutės – nebėra. Įsivyrauja kraupi tyla. Marika, – kartais kviečiu ją mintyse. Taip ją meiliai vadino mano senelis. Ar yra vašku rašęs jos vardą tarp siautulingai besisukančių saulių?

Nuotraukoje aštriais dekoratyviniais krašteliais – nuoširdžia šypsena nušviestas šiltas veidas. Ji šypsosi visose nuotraukose. Tik vienoje jų sėdi nugara, baltu chalatu. Buvo gydytoja, nuotraukoje šalia jos – dantų grąžtas, išlikęs kaip relikvija, bet po to dingęs taip pat kaip ir dauguma mums mirusiųjų paliktų daiktų. Marija, man liko tavo vardas, suteiktas per Krikštą ir jau perduotas mano pačios dukrai.

 

Moterys šluosto dulkes nuo Marijos statulos grotoje pamiškėje – viena pasilypėjusi ant taburetės, kita laiko ją už kojų. Po žiemos Marijos kaktoje – įtrūka, ji atrodo kaip nutūpęs ant jos veido mašalas – fėja. Fėjomis vadinu auksaakes – trapius, veik permatomus žalsvus vabzdžius, pirmus atgyjančius pavasarį. Po jų pasirodymo netrukus išlenda spungės, makabriškai šiurendamos savo žvynuotus tamsius sparnus, kurių raštuose iš anapus į mus stebeilija mirusiųjų akys.

Moterys šveičia grotos stiklą laikraščiu, o basnirčias Marijos pėdas apkaišo plastikinėmis lelijomis. Šalia plyti iš ledinio dangalo pamažėl besivaduojantis ežeras. Ten, kur būta ekečių, brisdamas smengi į pavojingai klampų šerbetą, o išmintose pėdose tuojau pat renkasi juodas ežero vanduo. Ledui nutirpus ir vakaro saulei atsisukus į grotą, ežeras atsispindi stikle – tada atrodo, kad Marija šypsosi, o vanduo semia ją ir plastikines lelijų galvas, galų gale panardindamas viską auksiniuose raibuliuose.

Vakare ūbauja apuokas, kraupiai kosčiodamas sinkopėse. Atgyja žmogiškosios pabaisos – tobulai sukonstruotos miškapjovės, kraujo raudonumo vienarankiai monstrai su mirtį nešančia letena, kurioje įmontuoti mediciniškai tikslūs pjovimo ašmenys. Kiklopiškos šviesos paverčia nakties mišką chirurgine palata ir iki saulėtekio nelieka viso šilo. Automobiliui verčiantis, tiesei rankas į vaikus ir vairas sutrupino tavo krūtinkaulį. Marika, tau tebuvo 42-eji, dabar esu beveik dešimčia metų vyresnė už tave.

 

Pūsteli aštrus skersvėjis, padvelkia šaltų akmenų vėsa, tolimiausiame pasąmonės kambary girgžteli durys. Ten slepiasi tai, kas trapiausia, amžiams pažeidžiama, iki gyvuonies nuoga. Ką norisi guosti ganėdinant duona ir žaidimais, užsimirštant barų rūsiuose, kur visi siautulingai švenčia gyvenimą. Įsisuka pavojingas danse macabre, lydimas apgaulingo užsimiršimo džiaugsmo, kurio pabaiga anksčiau ar vėliau – šalia tos pačios bedugnės, taip masinančios savo bekrašte begalybe. Tapsmas dulke, nieku, visa nuraminantis išnykimas. Kodėl Tavo sūnus paliko mums nuolatinį, niekuo nenumaldomą prarasto rojaus ilgesį, Marija?

Paskutiniai į ežerą besileidžiančios saulės spinduliai įspįsta pro grotos stiklą, įtrūkimas kaktoje atgyja, veriasi kaip žaizda. Marija, nuolat meldžiu Tavęs neleisti man suklysti ir vesti mane teisingu keliu.

 

Stojus neomenijai miesto parkuose spėriai dygsta krokai, prarėžę žemę aštriais tarsi skalpeliai lapeliais. Tebesaugantys suvyturiuotas žiedų taureles, išsiskleisiančias po pirmo sodraus pavasario lietaus, kuris jau tuoj tuoj prapliups. Klykauja miesto kirai, pranašaudami gildantį ilgesį. Ilgesys turi kvapą, jis pasklis iškart po lietaus – sudrėkusios žemės ir prisikeliančios iš jos gyvybės. Įrodymo, jog Tavo sūnus čia, su mumis.