Iš bloknoto (60)
Štai ir spalio vidurys. Ruduo negąsdina. Sėlina švelniai ir žaismingai kelis kartus per dieną keisdamas šviesas ir vėjo ritmus. Kaip tik šiandien žiūrėdama pro langą Operos link mačiau, kaip atūžęs vėjas staiga pakėlė nuo žemės ir raute rovė nuo medžių smulkiuosius geltonus lapelius, tuos auksinius liepų pinigėlius, ir kelias minutes suko juos erdvėje pastodamas kelią bėgantiems į dieninį operos spektaklį; maža to, atskubančius ir iš automobilių lipančius pasipuošusius vaikus ir tėvelius užklupo ir stiprūs lietaus su vėju gūsiai, vartydami jų skėčius, merkdami vaikų batelius.
O lygiai prieš savaitę į Operą plaukte plaukė minia protestuojančiųjų prieš išrinktosios valdžios nešvarius žaidimus skiriant ministrus, palaikant populistinių išsišokėlių žemaitaičių spekuliacijas. Kita protestuojančiųjų minia Čiurlionio „Jūros“ klausytis yrėsi į LVSO koncertų salę. Visi vieni kitiems iš tolo mojo! Vidun tilpo tik pusė žmonių, tarp laimingųjų perpildytuose rūmuose buvau ir aš ir džiaugiausi ypatinga atmosfera ir sąjūdišku vieningumo jausmu, apglėbusiu salę.
Po „Laukinės anties“ spėjau pamatyti dar du keistus spektaklius: „Sirenų“ festivalio afišose skelbtą portugalų teatro spektaklį „Katarina ir fašistų žudymo grožis“ ir seniai nematyto Šiaulių dramos teatro spektaklį „Migla“. Pirmasis – politinis spektaklis, primenantis dar XX amžiaus portugalų kovas su savaisiais fašistais, aišku, netiesiogiai, ne dokumentiškai, o pakeliant siužetą į alegorijos plotmę. Spektaklyje nėra pagrindinių ir antraeilių vaidmenų, čia vaidina – tvirtai vaidina – visas kelių žmonių ansamblis, lyg įvilkdamas siužetą į liaudiškos baladės stilių ir tuo suteikdamas sceniniam pasakojimui dar gilesnę prasmę. Galbūt tai daryti buvo galima dar išradingiau, dar įtaigiau.
O pasakojama apie tai, kaip grupė žmonių (didelė šeima, giminė?) dėl anksčiau susiklosčiusių aplinkybių (kai jų močiutė Katarina tapo fašistų smurto auka) yra įsipareigojusi kasmet nužudyti po vieną „fašistą“. Įamžindami močiutės Katarinos atminimą, jie visi vadinasi Katarinos vardu ir dėvi sijonus. Pasmerktasis „fašistas“ jau sėdi scenoje, bet viena iš Katarinų, ta, kurios eilė atėjo jį nudėti, negali paspausti gaiduko. Tada iškyla problema: ar jie teisingai elgiasi, ar taip iš viso galima? Paleistas „fašistas“ atsistoja avanscenoje ir pradeda begalinę demagogišką kalbą į publiką. Kalba kaip du vandens lašai panaši į mūsų populistų, demagogų žadėtojų ir gąsdintojų kalbas. Ir čia įvyksta stebuklas: mūsų žiūrovai, pradžioj nedrąsiai, o paskui visiškai akivaizdžiai nušvilpia „fašistą“ nuo scenos, sukeldami plojimų bangą ir taip užbaigdami spektaklį! Suprantama, šis pasipriešinimo aktas buvo paties teatro, režisieriaus Tiago Rodrigueso sumanytas kaip publikos kantrybės tyrimas, provokacija, bet ar kiekvienoj šaly sulaukia tokios reakcijos? Didžiuojuosi mūsų jaunimu.
Kalbėti apie Aleksandro Špilevojaus „Miglą“ nepaprastai keblu dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia tenka pasakyti, kad jis dvigubai kaltas – ir kaip dramaturgas, ir kaip režisierius. Dvi valandos nuobodulio teatre mūsų laikais, kai visi skuba, lekia apsikrovę darbais, – tai tikrai daug. Kas atsitiko, kad Aleksandras Špilevojus – tikrai išsilavinęs, išmintingas, energingas ir ambicingas žmogus – patiria tokią nesėkmę? Pabandysiu nuspėti. Mano nuomone, dramaturgija – vienas sudėtingiausių literatūrinės kūrybos barų, jeigu ne pats sudėtingiausias. Čia vien intelektu neišsiversi, būtina tiksliai apskaičiuoti kūrinio struktūrą, per personažų charakterius, jų santykius ir subtiliausius ryšius perteikti pagrindinę kūrinio mintį, jo idėją, intrigą, taip pat sumegzti įvykių mazgą, nepaleidžiantį žiūrovų dėmesio.
Nors „Migloje“ mums žadėta (teatro tinklalapyje, režisieriaus interviu) ypatingas reginys, kuriame veikia psichodeliški, jautrūs žmonės, bandantys grįžti į praeitį, išgyvenantys tą dviejų Laiko zonų susitikimą, kažkokie simboliais išreiškiami jausmai ir sudėtingos būsenos, spektakliui stigo elementarios veiksmų logikos, aistros; jeigu iš spintos išgriūvantys buvusios vaikystės žaislai mums turi ką nors svarbaus reikšti, tai turiu pasakyti, kad nieko nereiškia; tokių seklių sumanymų, mizanscenų, kurios nereiškia nieko daugiau, nei matai plika akimi, spektaklyje ne viena. Kuriamiems personažams išdalintos autoriaus mintys, kažkokie nerišlūs tekstai nekuria, neprisotina charakterių, maža to, kartkartėmis ta „išmintis“, atėjusi ne iš personažo gyvenimo, ne iš jo patirties, užrašoma ant sienų, užuolaidų, prikišamai verčiant mus ją įsidėmėti.
Žodžiu, statiška ir nuobodu, ir galų gale neaišku, ko siekiama. Spektaklis rieda vangiai, personažai, buitiniais ar sąlyginiais kostiumais būtų aprengti, visi gyvena vienu ritmu. Atrodo, kad ir patiems aktoriams nuobodu. Vienintelis gyvas personažas – aktorės Nijolės Mirončikaitės mergaitė. Spektaklio programėlės teatre neaptikau, todėl ir vardų neminiu. Esu tikra, kad salėje buvo daugybė šiauliškių, mylėjusių ar tebemylinčių savo jaukų, žiūrovams jautrų teatrą. Bet ir jie šiuokart buvo visiškai pasyvūs.
