Iš bloknoto (59)
Džiaugiuosi, kad dar ir šiemet ragavau Nidos. Thomo Manno festivalį teko praleisti, vykau rugpjūčio viduryje vildamasi sušilti, bet ir saulei šviečiant vėjai buvo tokie stiprūs, kad pajūryje tik drąsuoliai erzino gelbėtojus lįsdami į didžiules bangas. O pliažai yra labai pasikeitę, lyginant su tuo, kas buvo jaunystėje. Nebėra to balto, šilto, žvilgančio smėliuko, byrančio iš saujos. Daugelyje vietų (moterų pliaže – tikrai) jis apaugęs dygia sausa žole, energingai plintančiomis baltosiomis ir raudonosiomis erškėtrožėmis. Gražu, kvepia, bet aplinkui viskas duria ir neberandi plotelio ramiai išsitiesti, paskaityti ar net snūstelėti bangoms ošiant. Viskas keičiasi. Ir miškas atrodo visiškai kitaip: nutarta jo nebevalyti! Nukritai, medeli, ir gulėk ramiai, kol tapsi trąša ar namais visokiems vabaliukams. Gal tai ir geras parėdymas. Tegu kalba gamtininkai.
O va prie uosto auga didžiulis viešbutis. Kas, kiek ir kaip jame gyvens? Išgirtasis „Agilos“ restoranėlis ant stogo nuvylė. Su svečiais iš Klaipėdos tikėjomės visą vakarą žiūrėti į marias, bet marios ten matosi tik pro plyšį tarp namų. Yra ant stogo, šone, įkurtas ir nedidukas amfiteatras, gal ten kas nors įdomesnio kartais vyksta, bet erdvė viršuje ir pirmoji salė apačioj atrodo, lyg ne architekto būtų tvarkyta. Vyko ten kartą vieno iš poetų vakaras. Nepasirengę kiek įspūdingiau ir net elementariai raiškiau skaityti savo kūrybą, sumaniau bendrauti su publika, poetai ar organizatoriai į tuos nuobodžius vakarus parduoda brangius bilietus! Mano Nidos kronika šįkart glausta ir nelabai įdomi, bet nuo 1959 metų kone kas vasarą į Nidą važiuodama atostogauti ir dirbti įsigytoje palėpėje (greit jos, deja, nebebus) jaučiuosi esanti neringiškė, Nidos gyvenimą sekanti, stebinti ir vis laukianti tenkinančios tvarkos.
Visai neseniai eidama Vilniaus gatve žvilgterėjau į mėgstamo knygyno netoli Operos vitriną ir iš karto pamačiau tokią mažutę baltos ir žydros spalvų knygelę, ir tai buvo brangaus man Valdo Papievio nauja knyga! Aišku, gaila, jau be Prano Gailiaus iliustracijų! Nesu literatūros kritikė, negalėčiau plačiai samprotauti apie literatūrinius knygos privalumus ar trūkumus, tik noriu palikti keletą savo asmeninio įspūdžio eilučių. Parėjau namo, viską numečiau ant sofos ir ėmiau knygutę vartyti, skaitinėti tai šen, tai ten atsiversdama. Atrodo, viskas atpažįstama – paprasta (?), lėta, pajunti kažkokią keistą senkančio šaltinio energiją. Sunerimau – negi? O vakare atsigulusi jau pradėjau skaityti nuo pradžių, įdėmiai. Skaičiau lėtai, bandydama pagauti okeano pakrante einančio Papievio žingsnių ritmą, ieškodama ten autoriaus.
Pamenu, kaip mane sujaudino jo knyga „Eiti“, kurioje toks ryškus rašytojo autoportretas. Pajutau, kad tarsi iš arti susipažinom. O štai „Odilėje“ jis piešia įspūdingą moters paveikslą, pats visą laiką būdamas šalia ir negalėdamas atsitraukti nuo mylimo, stebimo subjekto. Visose Valdo Papievio knygose įvairiu tonu ir garsumu skamba laisvės ir vienatvės tema. Kaip noriu – taip komponuoju, nuo ko noriu – nuo to pradedu ir kuo noriu – tuo ir užbaigiu, be taško, palikdamas siaurą, virpantį takelį ton ar panašion vieton sugrįžti. Lietuvių literatūroje nėra kito tokio autoriaus, kuris šitaip giliai parodytų, atvertų, sukurtų vienatvės vaizdinį. Taigi Valdas Papievis – Vienatvės Karalius! Skaitydami jo knygas, visi tarsi dalinamės ta jo vienatve. Ir čia prisimenu Witoldo Gombrowicziaus, įsikūrusio Argentinoje, Tandile, žodžius: „Esu čia šimteriopas svetimšalis ir nešiojuosi svetimumą savyje.“ Pats stipriausias Papievio knygos įvaizdis – okeanas, traukiantis ir bauginantis, kartais, pasak autoriaus, panašus į didžiulį skardos lakštą, kuriame atsispindi dangus… Tai suvokti, pajusti autorius leidžia kiekvienam savaip. Puikus ir tas savęs kaip Svetimo, kurį autorius kartais įvardija kaip intrus ar Jardinier, suvokimas; svetimo savyje, svetimo aplinkoje, svetimo kitame. Kiekvienas esame tai patyrę. Natūralu, kad „Ankančiam pasauly“ lyg iš šulinio dugno pasigirsta taip ir neįminto pasaulio pabaigos tema. Mirties tema. O tokiame pasaulyje, kur nieko tikro, nieko aiškaus, natūralaus nebeapčiuopi, ir personažų vardai migloti, nelabai svarbu juos užfiksuoti – Mišelis ar ne Mišelis, Mari ar ne Mari, – autoriaus siūlymu, lieka mokytis vaikščioti nemačiomis. Ir už tai ačiū, mielas Valdai.
Vasarai baigiantis iš papratimo pradedi laukti sezono pradžios. Man jis prasidėjo su Nacionalinio dramos teatro premjera „Ronja plėšiko duktė“ pagal Astrid Lindgren. Vyliausi pamatyti gyvą, temperamentingą ir prasmingą spektaklį vaikams ir visai šeimai, bet labai greitai supratau, kad „Ronja“ – režisierės Eglės Švedkauskaitės nesėkmė. Pabandysiu savo požiūrį argumentuoti. Pirma klaida – jo trukmė. Joks vaikas negali sukaupti dėmesio tokiam laikui – 2 val. 30 min.; juk yra normos (tarkim, pamoka mokykloje trunka 45 minutes). Stebėjau žiūrovus: visą pirmą dalį vaikai rąžėsi, dairėsi, nesekė veiksmo, nes scenoje daug chaoso, visokių muzikinių „numerių“ (bet ne spektaklio muzikos, kurią įsidėmi visiems laikams), ratelių, dainelių, susistumdymų, o tekstas ir jo turinys tame chaose nuskęsta. Scenovaizdžio estetika irgi nepadeda, jį norisi nuprausti ar per nauja sustatyti suteikiant jam stilių. Ir stebiuosi, kodėl, turėdami puikių knygų vaikams iliustratorių, teatre nesugebame sukurti stilingo, švaraus spektaklio, kuris ugdytų vaikų skonį, supratimą apie grožį. Elvitos Brazdylytės kostiumai dailininkų Monikos Janulevičiūtės ir Jurgio Paškevičiaus scenovaizdžiui svetimi, nors programėlėje pateiktuose piešiniuose atrodo įdomūs.
Teksto labai daug, bet prasmė skamba tik pagrindinių herojų Ronjos ir Birgo (akt. Irena Sikorskytė ir Šarūnas Rapolas Meliešius) pokalbiuose. Blogis vaizduojamas grubiai – „nudavinėjant“ ir maivantis. O ir mintis sutaikyti dvi blogybes nekeičiant esmės, o vaikams prarandant pabėgimo iš blogų namų džiaugsmą man atrodo stipriai abejotina.
Išėjau pavargusi nuo triukšmo, taip ir nesupratusi, apie ką spektaklis. Ir dar kyla klausimas, kodėl į tą apsimetinėjimo teatrą įkinkyti visi vyresnės kartos aktoriai. Ar jau nėra rimtų vaidmenų Airidai Gintautaitei, Arūnui Sakalauskui, Jolantai Dapkūnaitei, Jūratei Vilūnaitei, kad jie čia atlieka kordebaleto vaidmenį. Verta prisiminti, kokių puikių spektaklių vaikams būta Jaunimo, Keistuolių, „Lėlės“ ir kituose teatruose. Jų daineles vaikai mokėjo atmintinai ir, svarbiausia, gerai pažinojo ir mylėjo jų aktorius. Kodėl dabar taip neišeina?
Henrikas Ibsenas lietuvių scenoje – ne naujovė. Modernaus, pasaulinio garso sulaukusio norvegų dramaturgo veikalai imta statyti Skrajojamojo teatro scenoje, dar prieš susikuriant profesionaliam teatrui. Taip, drąsuolis, nepabijojęs imtis režisuoti tokių sudėtingų Ibseno veikalų kaip „Statytojas Solnesas“ ir „Šmėklos“, buvo Juozas Vaičkus. Teatrologas Antanas Vengris savo rašytoje teatro istorijoje juokavo, kad vienintelis šios trupės pranašumas buvo „jos kūrybinė energija ir ištvermė“. Po to mūsų profesionalių teatrų scenose Ibseno pjeses statė Konstantinas Glinskis, Borisas Dauguvietis, Juozas Monkevičius, Juozas Miltinis, Romualdas Juknevičius, Henrikas Vancevičius, Jonas Pakulis, Jonas Vaitkus, Saulius Varnas, Gintaras Varnas ir kiti režisieriai. Nevienodai jiems sekėsi, bet būta puikių spektaklių, puikių vaidmenų, įdomių ir prasmingų scenografijos darbų. Juos, o ir matytus užsienyje, visus sudėjau į savo knygą „Ibsenas Lietuvos teatro veidrodyje“.
Su nerimu širdy einu žiūrėti Oskaro Koršunovo „Laukinės anties“. O dabar – skuboti įspūdžiai po premjeros. Iš esmės – pavyko! Pasisekė perteikti net kelis Ibseno keliamų problemų sluoksnius, jo idėjinio lauko jėgų santykius. Spektaklyje aktualiai skamba labiausiai Ibsenui rūpėjusios ištikimybės, prisitaikymo, moralinės atsakomybės, kompromiso, atpildo, kelio pasirinkimo temos. Penki veiksmai, sudėti į dvi dalis, trunka net tris su puse valandos, bet laikas neprailgsta, nes aktoriai laiko prikaustę dėmesį. Kai sprendžiami sudėtingi psichologinių santykių klausimai, – o Ibseno sukurtų charakterių įtikinamumu netenka abejoti, – svarbu ir kaip sakomas tekstas, ir kaip skamba žodis, ir kokia kūno plastika jį palydi, ir kiek niuansuotai perteikiami personažų santykiai režisieriaus koncepcijoje. Man vakar pasirodė, kad visi vaidino puikiai, nė akimirkos neįsileisdami automatinių, įprastinių ar atsitiktinių veiksmų, jokio dirbtinumo ar perlenkimo. Dėkoju Vytautui Anužiui, Aldonai Bendoriūtei, Sergejui Ivanovui, Andriui Bialobžeskiui, Valerijui Jevsejevui – visiems jiems už suteiktą džiaugsmą matyti subtilią, išmintingą vaidybą. Didysis krūvis teko Gregersą Verlę ir Jalmarą Ekdalį bei jo žmoną Giną ir dukrą Hedvigą vaidinusiems – Donatui Želviui, Valentinui Novopolskiui, Neringai Varnelytei ir Ingai Juškevičiūtei (pastarosios Hedviga – stebėtinai puiki!). Pavyko sukurti ir ansamblius, ir emociškai pripildytus dialogus aiškinantis filosofines Ibseno lygtis. Melas, prisitaikymas ar tiesa bet kuria kaina? Režisierius, kaip ir Ibsenas, atsakymo neduoda, jį turi subrandinti žiūrovai, kiekvienas sau.
Formuodamas spektaklio atmosferą režisierius nepamiršta, kad didelės aistros, negebėjimas jų suvaldyti kartais sukelia komišką efektą, tad sukuria tokias nedideles komiškų situacijų iškrovas, kurių reikia ir aktoriams, ir žiūrovams.
Ir dar šiek tiek apie prieštaringą įspūdį sukeliančią Gintaro Makarevičiaus scenografiją. Puikiai sumanyta scenos gilumoje už stiklinio nuolydžio (deja, panašaus į šiltnamio stiklą) sukurti kitą, ne visai realią palėpės erdvę, kurioje tūno visų Ekdalių mylima pašauta antis, tas iliuzinis pasaulis, į kurį visi Ekdaliai bėga slėptis nuo gyvenimo. Ta erdvė, tikra ir iliuzinė, videomenininko Rimo Sakalausko ir šviesų dailininko Eugenijaus Sabaliausko realizuota labai įtaigiai. Su tos erdvės nuotaika ir funkcija siejasi ir Antano Jasenkos šiaurietiškos dvasios muzika, kurią girdime ir jaučiame spektaklio erdvėje. Tačiau man visiškai nesuprantamas dailininko poreikis užgriozdyti sceną nykiais buitiniais baldais, tuo trukdant aktoriams vaidinti, pakilti į minčių, idėjų lauką. Nemažai pastabų turėčiau ir dailininkės Agnės Kuzmickaitės kostiumams. Nejau režisierius šitų trūkumų nemato? Tikiuosi, kad pasirodys spektaklį išsamiai aptariančių recenzijų. Jis to vertas.
Vieną gražų šiokiadienį Mažasis teatras pakvietė į svečius atšvęsti aktorės ir pedagogės Eglės Gabrėnaitės 75 metų sukaktį. Susirinko teatro kolektyvas, svečiai, buvę mokiniai, visi įsikūrė jaukioje teatro fojė prie vaišių stalelių, gurkšnojo šampaną ir laukė įeinant jubiliatės. Atsidarė užkulisio durys ir visi aktoriai būriu pasitiko ją kaip į savo Vyšnių sodą atvykstančią Ranevskają… Suskambo Fausto Latėno muzika, suėmė graudulys. Jubiliatė pradžioj atrodė labai susijaudinusi ir pagalvojau, kaip atlaikys tą vakarą. Bet Gabrielė Tuminaitė į visus kreipėsi sakydama, kad jokio specialaus šventės plano nėra, kad visi gali jaustis ir elgtis kaip namie. Na ir pradėjo eiti visi prie mikrofono ir sveikinti, ir pasakoti, kaip su Egle gyvenime yra bendravę, o tada jau ir Eglė ėmė su kalbančiais dialoguoti, drauge pasakoti, juoktis. Ir atsigavo, ir papasakojo įsimintinus epizodus apie Mają Pliseckają, apie kitus, ir prisipažino nieko jau nebenorinti, tik mylinti šitą teatrą, jo žmones, kiekvieną jo kampelį. Ir pasakė, kad tą didelį meilės jausmą teatrui ir viskam, kas su juo susiję, gavusi iš Rimo Tumino. Labai jautri buvo Eglės kalba, tas prisipažinimas, kai Tumino su mumis nebėra, o jo meilė Mažajame tebegyvena. Ypač jaudinantis, sutelkiantis Eglės vakaras buvo dabartinių įvykių fone, kai kultūrai atstovaujantys žmonės turi kovoti su juos ignoruojančia, žeminančia valdžia bei jos prisitaikėliais.
