Iš bloknoto (64)

Vaikščioti po Vilnių bet kuriuo metų laiku – malonumas. Tą malonumą patirti galima įvairiai. Kartais – pasirenkant konkrečią kryptį, pavyzdžiui, Žvėryną, Užupį, Naujamiestį ar Sudervės kapinių rajoną, o kartais malonu tiesiog eiti gatvėmis mintyse prikeliant sluoksnius prisiminimų, per ilgą gyvenimą nugulusių čia ant kiekvieno akmens ir takelio. Kartais maršrutą galima paįvairinti pakeliui aplankant veikiančias parodas. O ir parodose kartais įdomu būti ne įdėmiu stebėtoju, bet einančiu be įsipareigojimo ir ieškančiu netikėto įspūdžio. Štai toks pasivaikščiojimas Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, kur Zipporos Elders, žymios Nyderlandų menotyrininkės, kuruojamoje parodoje nedvejodama išsirinkau abstrakčias šveicaro Flurino Bisigo (g. 1982) skulptūras. Menininkas daugiausia gilinasi į skulptūros poveikio aplinkai klausimus, jį domina, kaip skulptūra įsitvirtina architektūroje ir visuomenėje. Studijavęs šiuolaikinius menus – skulptūrą, dizainą, vizualiuosius menus – įvairiose Europos šalyse, dabar gyvena ir kuria Šveicarijoje. Jo sukurtos balto Kararos marmuro „galvos“ mūsų muziejaus ekspozicijoje perteikia kažkokį ypatingą santykį su dabartimi, pasauliu, vienu metu išreiškia norą ir slėptis, ir atsiverti žiūrinčiajam. Kviečia liesti, glostyti, gal net kalbėtis. Tuo pat metu taurus marmuras ir autoriaus meistrystė savaip, netiesiogiai primena klasikinę skulptūrą ir kviečia su ja lyginti. Preciziškai nugludinti ramių formų paviršiai, atrodo, dengia kažkokią paslaptį, kurią tu bandai įminti. Bisigas teigia, kad savo skulptūras ir piešinius suvokia kaip susikaupusių patirčių, emocijų, santykių portretus, kurie „svyruoja tarp gėdos ir baimės tapti matomi“; o tarp jam svarbių menininkų, architektų mini Manfredą Pernicę, Carlo Scarpą, Liną Bo Bardi, Constantiną Brâncuşi ir kitus. Kaip apie ypatingą įkvėpimo, jausmų šaltinį Bisigas kalba ir apie Alpes, kurių apsuptyje augo.

Iš parodos „Nuolatinis judėjimas visiškai nurimus“ atidarymo. Gintarės Grigėnaitės / LNDM nuotrauka

Netikėtą įspūdį man sukėlė paroda Nacionalinėje dailės galerijoje – „Neįprastai daug šakelių“, kurioje varžosi dvi netolygios jėgos – didelių formatų rūstūs, giliaminčiai Igorio Piekuro peizažai ir Lidos Meškaitytės, likimo pažeistos moters, miniatiūros, kuriose (greta įprastinės kaimiško namo aplinkos) taip pat vyrauja peizažai; šiuos iš arti žiūrinėti lankytojai gali pasišviesdami prie stalų įrengtais žibintuvėliais.

Kaip tiedu dailininkai atsidūrė vienoje ekspozicijų salėje? Kas juos sieja? Man regis, pirmiausia – meilė savo žemei, aplinkai, poreikis apmąstyti savo gyvenimą ir laikmetį. Igoris Piekuras gyvenimo apmąstymams išreikšti pasirenka ištikimą liudininką – medį. Dailininko XX a. pabaigos kūryboje jauti dramatiškas ir kartu lyriškas nuotaikas, o pasirinkta miško, medžių bendrijos tema, skleisdamasi per paslaptingą medžio gyvenimą, kelia asociacijų su pavienio žmogaus ir visuomenės išgyvenamais procesais, lūžiais, pasipriešinimu. Lidos Meškaitytės pasaulis – Mažosios Lietuvos, gimtojo Pašvenčio vaizdai – atviruko dydžio lape atrodo statiškas, savaip asmeniškas, idealizuotas: jos meilė gyvenimui reiškiasi per susikaupimą, rimtį, detalų įsižiūrėjimą į aplinką ir, svarbiausia, troškimą tai, kas jai brangu, išsaugoti. Atmintyje iškyla epizodas, kai mano Mama grįžo iš Meškaitytės parodos, kur susipažino su dailininke ir gavo iš jos dovanų visą atvirukų rinkinį. Pamenu, žiūrinėjau juos nustebinta to tapymo kruopštumo, precizikos ir meilės pasirinktai temai pojūčio. Ne vieną iš to atvirukų rinkinio anuomet išsiunčiau į Maskvą savo brangiesiems jaunystės draugams. Šiandien tai skamba paradoksaliai.

Aleksandra Jacovskytė mini savo jubiliejų. Samuelio Bako muziejuje veikia dailininkės jubiliejinė paroda „Teatras. Kostiumai. Eskizai“. Pasitinkant jubiliejų, ankstesniais metais

Eskizas iš Aleksandros Jacovskytės archyvo

buvo ir kitų renginių: regis, prieš metus, rudenį, – puikios portretų fotografijos knygos „Vilniaus veidai“ II tomo pristatymas Literatų namuose, sukvietęs didelį gerbėjų ir vertintojų būrį; vasarą – mažytėje VDA tekstilės galerijoje mažųjų piešinių paroda (su gyvu, spontanišku aptarimu lauko kavinėje), apie kurią jau esu rašiusi, visus patraukusi kameriškumu, betarpiškumu ir originaliu vaizduojamuoju pasauliu; o dabar eksponuojami teatro dailės pavyzdžiai, daugiausia kostiumų operoms ir baletams eskizai (1989–2012). Ne visus spektaklius teko matyti, o ir bėgantis laikas nublukino dalį įspūdžių. Bene ryškiausi, originaliausi buvo Osvaldo Balakausko baletas „Makbetas“ (1989) ir Giuseppės Verdi „Aida“ (1997) su Adomo Jacovskio scenografija, o kitus nelengva vertinti, kai nematai scenovaizdžio visumos, kai nežinai personažo vietos, jo reikšmės spektaklyje ir režisieriaus ar choreografo kuriamų vaizdų sistemoje. Pati eskizų atlikimo maniera taip pat savotiška: kartais atrodo, kad matai pirmą, dar neišbaigtą, tik svarstomo „užmetimo“ variantą. Bet ekspozicijos visuma daro gerą įspūdį. Visų dėmesį patraukia du Jacovskių namų praeities reliktai – mažučiai „memorialai“ po stikliniais gaubtais su išlikusiais senelių daikteliais: kišeninis peiliukas, seni raktai, kita.

Užgriuvo kažkokie netikėti kasdieniški ir visai nekasdieniški reikalai, pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo organizuota Ibseno „Laukinės anties“ peržiūra Jaunimo teatre ir spektaklio aptarimas su publika bei aktoriais – įdomus ir užtrukęs iki vidurnakčio, o paskui savo bjaurastimi ir dviprasmiškumu sukrėtęs lenkų režisieriaus „Lietuviškų Vėlinių“ spektaklis ir dar po to – du kartus kompiuterio praryti mano rašiniai „Šiaurės Atėnams“ (!), – ir aš pamiršau žadėjusi parašyti apie dar sausio pabaigoje matytą Muzikos ir teatro akademijos baigiamojo kurso studentų spektaklį „Viltis“ pagal XIX–XX a. sandūros vokiečių / olandų dramaturgo Hermano Heijermanso veikalą, apkeliavusį nemažai Europos scenų. Į spektaklį mane pakvietė patys studentai, ir aš iš karto patikėjau, kad bus įdomu, kad pamatysim šviežią, šiuolaikišką gyvo teatro darbą. Vilties teikė kurso vadovo režisieriaus Aido Giniočio etiška asmenybė, jo meilė ir ištikimybė mokiniams, taip pat debiutuojančio režisieriaus Pauliaus Juškos entuziazmas ir tikėjimas sėkme bei noras dirbti būtent režisūros srityje.

Į dar nematytus Muzikos ir teatro akademijos rūmus spirginant šalčiui bridome per giliame sniege išmintą siaurą takelį nuo Olandų gatvės (atrodo, normalaus tako čia ir nėra?), ir aš galvojau apie lietuviškus „Vilties“ pastatymus: Konstantino Glinskio Kaune 1920 m. ir Palangos mėgėjų 1925 m., apie kuriuos nieko tikro nežinau, ir apie Romualdo Juknevičiaus režisuotų „Vilties“ spektaklių likimą prieškario ir pokario teatre. Pirmąjį jis, jau baigęs Vaidybos mokyklą, išklausęs Andriaus Olekos-Žilinsko, Michailo Čechovo dėstytą kursą ir grįžęs po stažuotės Maskvoje pas Vsevolodą Mejerholdą, pastatė Klaipėdos dramos teatre 1936 m., kupinas entuziazmo ir vilties savo turtingą patirtį įdiegti scenoje su buvusiais bendramoksliais ir kitais Klaipėdos aktoriais. Repetuota daug, kruopščiai ir sėkmingai, siekiant perteikti socialinės psichologinės dramos aštrią problematiką ir itin didelį dėmesį skiriant charakterių pilnatvei. Nauju režisūros metodu subrandinta ir atskleista gyvenimiška tiesa žiūrovų salėje sukėlė nuostabą ir susižavėjimą. O kartu – gilų Klaipėdos teatro senųjų vadovų nepasitenkinimą ir jauno režisieriaus konkurencijos baimę.

Parodžius per gastroles „Viltį“ Valstybės teatro scenoje Kaune, buvo sulaukta publikos ovacijų ir aukščiausio lygio profesionalų vertinimų. Nenuostabu tad, kad, gavęs įpareigojimą Vilniuje, 1939 m. vėl tapusiame Lietuvos sostine, kurti dramos teatrą, Juknevičius atidarymui pasirinko „Viltį“, jau tapusią daugiaprasmiu gero teatro simboliu. Vilniuje spektaklis, kuriame vaidino puikiausi aktoriai, Juknevičiaus bendramoksliai ir bendraminčiai, taip pat sulaukė didžiausio pasisekimo. Spektaklis ėjo ilgai, o 6-ajame dešimtmetyje buvo atnaujintas, ir man, vos pradėjusiai Maskvoje teatrologijos mokslus, jį teko pamatyti. Žiūrėjau kaip į relikviją, nors aktorių sudėtis jau buvo šiek tiek pakitusi. Jau buvau mačiusi Juknevičiaus „Dėdę Vanią“ (1954), tad itin subtili aktorių vaidyba, jų sukurti pilnakraujai charakteriai ir savita flamandiškų namų, žmonių santykių atmosfera nebestebino. Greta su meile ir tiksliai perteiktos žvejų gyvenimo kasdienybės, buities detalių vyravo didžiulės įtampos, grįžtančiųjų iš jūros laukimo nuotaika, persiduodanti ir žiūrovams.

Studentų „Vilties“, apie kurią jau nuo pavasario peržiūrų sklido viltingos kalbos, pasižiūrėti susirinko nemažai žmonių. Kolegos, pedagogai, giminės? Salė buvo pilnutėlė. Vos pakilus uždangai, atsivėrė ne žvejo namų aplinka, kaip kad buvo Juknevičiaus spektaklyje, kuriam scenovaizdį, įkvėptas kameriškų, jaukių tokią aplinką vaizduojančių flamandų dailininkų darbų, sukūrė scenografas Vytautas Palaima. Anuomet personažai gyveno savo aplinkoje: prie pečiaus lentynėlėj stovėjo keletas fajansinių lėkščių, židinyje spragsėjo ugnis, vyrai rūkė pypkes, moterys aprengtos tradiciniais flamandžių kostiumais. Žvejų drabužiai nebuvo puošnūs, bet nebuvo ir nudėvėti… Studentų vaidinime iš karto suvokėme, kad veiksmas vyks sąlyginėje, konstruktyviai tvarkomoje erdvėje, kuri kitaip, savaip liudys žvejų gyvenimo kasdienį nerimą, viltį, laukimą, nusivylimą, kovą už būvį ir savo tiesą. Visas scenovaizdis pagal veiksmo poreikį scenografės komponuojamas iš plokščių, sukaltų iš lentų: štai matom lyg jūros bangų mėtomą, linguojantį, virpantį laivą (panaudotas vaikiškų sūpynių principas), o lentas nukėlus ir sujungus surenčiamas ilgas medinis stalas namų aplinkai pavaizduoti. Nugyventą, kiaurą laivą Bosui išsiuntus į jūrą – į tą baisiąją kelionę, iš kurios nebegrįžtama, moterys vis bėga pro duris pasižiūrėti, ar kartais žvejai neparplaukia, ir mes pajuntame, kad ir krantas, ir grėsmingos bangos yra čia pat.

Spektaklyje daug judesio, kuriuo ir reiškiami žvejų kasdieniai vargai, taip pat ir charakteriai. Kūno plastika tikrai raiški ir puikiai dera prie konstruktyvaus scenovaizdžio. Pastangos kurti charakterius pasitelkiant psichologinės vaidybos ir kūno kalbos principus taip pat man pasirodė įtaigios. Labai jautrus ansamblyje Barendo vaidmuo. Mano nuomone, pažeidžiamiausias Pauliaus Juškos „Vilties“ dėmuo – kostiumai. Tarsi bandyta stilizuoti, daryti kažką komiško, kas nesuderinama nei su scenovaizdžiu, nei su kuriamais šiurkščiais realistiniais charakteriais. Kadangi žiūrovai negavo iš teatro jokių programėlių, negaliu pavardėmis vardinti spektaklio kūrėjų. O atsisveikindama noriu patikinti, kad spektaklis sujaudino, jį sekiau įdėmiai, pasitikėdama jaunimo drąsa netradiciškai interpretuoti veikalą ir turėdama vilties, kad jis bus subrandintas rodyti platesniam visuomenės ratui. Sėkmės!