Iš bloknoto (63)
Šie metai prasidėjo savotiškai. Švenčių gruodžio pabaigoje susikaupė daug: Kalėdos, tarpušventis su laisvadieniais ir Naujieji metai truko ilgai ir virto mažom žiemos atostogėlėm. Po švenčių išsiruošiau į miestą pasižiūrėti, kas čia bus pasikeitę. Dar spėjau pamatyti eglutę Katedros aikštėje, pagaliau gan kukliai šiemet aprengtą, ir prakartėlę, prie kurios Trijų Karalių dieną kaip tik ir spietėsi daugiausia žmonių, ypač užsieniečių.
Man tą dieną parūpo nuvykti į pasiilgtą Užupį. Angelas stovėjo kaip stovėjęs, eglutė po jo kojom atrodė pavargusi, pasvirusi ir papuošta be idėjos galvoje. Pakilau į Jono Meko skersvėjį, kur AP galerijoje buvo surengta Klaipėdos menininkų paroda. Palyginti nedidelėje AP erdvėje tilpo net po kelis keleto autorių tapybos, skulptūros ir grafikos darbus. Man jie pasirodė apgalvotai atrinkti, kad sudarytų tam tikrą visumos įspūdį. Senais laikais respublikinėse parodose dažniausiai matydavai klaipėdiškių tapybą ar akvarelę jūros tema, dabar matai laisvai pasirenkant temas. Šioje parodoje mums pažįstamos niūrios, sunkios jūros du peizažus pateikė tik vienas dailininkas, Tomas Kiauka. Visa kita – daugiausia abstraktūs darbai, tarp kurių įsidėmėjau ypatingos nuotaikos Liudviko Natalevičiaus laisvai pakabintas pailgas drobes su paslaptingomis figūromis. Netikėta buvo pamatyti ir Artūro Tamašausko metalo skulptūras, kurios atsiranda perdirbus konkretų vintažinį buities objektą, išgyvenant jam metamorfozę ir tampant abstrakčia menine forma. Sudomino ir gyvos Anatolijaus Klemencovo mišrios technikos kompozicijos, kuriose nujaučiame rodant kažkokius mistinio lėlių ar vėlių teatro gyvenimo epizodus. Apie kiekvieną darbą būtų kas pasakyti, bet vieną kartą temačiusi parodą negaliu visų menininkų aptarti. Bet AP galerijos vadovė, regis, galvoja ne tik tęsti ir palaikyti kontaktus su klaipėdiškiais, bet ir steigti Klaipėdoje savo galerijos filialą.
Taigi Klaipėdoje atsiras dar viena lankytina vieta.
Ne taip seniai Vilniuje, K. Kalinausko g. 16, atidaryta kolekcininko Ramučio Petniūno galerija „Meshka Tech“. Šiuo metu joje rodomi japonų keramikės Noe Kuremoto darbai – kolekcija „Haniwa“. Menininkė gimė Osakoje, bet 1990 m. persikėlė į Londoną, studijavo viename prestižiškiausių Londono koledžų – Šv. Martyno meno mokykloje ir su pagyrimu ją baigė. Pradėjo maištingais bandymais videomeno, performanso srityse, bet ilgainiui sugrįžo prie keramikos. Jos kūriniuose savaip atgimsta japonų mitologiniai motyvai, susiję su IV–VI a. senovinėmis figūrėlėmis hanivomis, atrastomis senose kapavietėse. Panašias į parodoje mūsų matytas figūrėles senovėje laidodavo kartu su mirusiaisiais tikėdami, kad jos saugo sielas pomirtiniame pasaulyje. Bet menininkė teigia, jog mums nereikia mirti, kad prarastume savo sielą. Jos netekę galime jaustis jau dabar: kai nedrįstame siekti svajonių, tyliai gęstame nemėgstamame darbe ar skęstame tariamame rutinos saugume.
Hanivų kariuomenė, kaip ją vadina pati menininkė, – tai neaukštos tamsios molinės skulptūros, kuriose atpažįstami žmogaus kūno bruožai, proporcijos dera su įvairių gyvūnų pavidalais. Lankydamasi parodoje pastebėjau, kad nors vietos čia ribota, žiūrovų joje netrūksta, kaip jų netrūko ir kitose Europos šalyse, kur hanivų kariuomenė yra apsilankiusi. O kolekcininkui Ramučiui Petniūnui linkiu ir toliau sėkmingai bendrauti su Lietuvos žmonėmis, iškelti aikštėn ir kitus kolekcijoje sukauptus lobius.
Vieną dieną išsiruošiau, seniai nebuvusi, į MO muziejų, į jau anksčiau išgarsintą parodą įdomiu pavadinimu „Amžinai laikina“ arba „Forever Temporary“. Parodoje, kurioje eksponuojama daugybė įvairiausių žanrų ir stilių Europos dailininkų darbų pradedant XVII a. ir baigiant mūsų dienų lietuvių daile, nereikia išsigąsti pamačius, kaip čia derinama tarsi nesuderinami dalykai, ant tos pačios sienos glaudžiasi klasikai su įžūliausiais sąlyginio, abstraktaus mąstymo darbais. Geriau jau susikaupti ir bandyti lyginti, pasijuntant kelių šimtų metų apimties dailės mugėje, kur greta įžymių vardų pamatysite ir jau tapusių bevardžiais (pamirštų, nusitrynusių?) dailininkų darbų, kartais nenusileidžiančių pirmiesiems. Įdomu pamatyti įžymiąją XIII a. Cimabuės ikoną „Madona ir kūdikis, apsupti angelų“ ir palyginti ją su šiandien jau nežinomo sentikio ikona „Visi šventieji“ arba su nežinomo autoriaus itališko stiliaus suveriamu altoriumi, kuriame ištapyta 21 scena iš Kristaus gyvenimo pagal Albrechtą Dürerį. Įdomu atsidurti tarp Constantino Brâncuşi skulptūros „Paukštis erdvėje“ ir Mykolo Saukos „Vaiko su skyle, žiūrinčio dešinėn“ arba romantišką Jono Rustemo „Nežinomos moters portretą“ palyginti su Kosto Dereškevičiaus aštraus žvilgsnio sovietmečio moterim… O Jenso Juelio gėlių natiurmortą su Eglės Ridikaitės tapytom „Babutas skarelam“. Atsiveria begalė gretinimo variantų, visokios asociacijos ir klausimai ieškant chaose konteksto užpildo galvą nardant po didžiulę ekspozicijos erdvę. Vieną iš atsakymų randu Patricijos Jurkšaitytės drobėje „Arnolfinių namai“, kur dailininkė tiesia savo meilės tiltą Janui van Eyckui preciziškai ir su meile nutapydama žinomos olando drobės interjerą be veikėjų (beje, šį nuostabų kūrinį mačiau Londono nacionalinėje galerijoje ir apsiverkiau).
Gal vaikščiodami po didžiulę architekto sumaniai suprojektuotą erdvę, stebėdami tą įvairovę prisiminsite, kur jau esate vieną ar kitą darbą matę, ką apie vieną ar kitą paveikslą skaitę ar galbūt norėjote pamatyti. Muziejus išleido turiningą, gerai parengtą katalogą, kur parodą pristatydamos kuratorės profesorė Giedrė Mickūnaitė ir dailėtyrininkė Dovilė Barcytė išsamiai aptaria siūlomą parodos koncepciją ir galimybes ją suvokti. Taip pat jame skelbiamas žymaus mūsų laikų menotyrininko Alexanderio Nagelio tekstas „Lėktuvai ir altoriai“, kuriame autorius svarsto XX a. meninių revoliucijų iškeltus klausimus ir pateikia įdomų Cimabuės „Madonos“ palyginimą su 1909 m. Louis Blériot skrydžiu per Lamanšą ir kitas įžvalgas. O katalogo pratarmėje sakoma, jog paroda „Amžinai laikina“ – tai „dialogas tarp meno istorijos ir šiandienos“, apmąstymai, kad „laikas skiria, bet amžini klausimai jungia“.
Turiu pridurti, kad, dar nepakilusi į „Amžinai laikina“ salę, antrame aukšte aptikau Kazės Zimblytės 7–8 dešimtmečių darbų parodą. Kaip tik tuo metu, kai Kazė, palikusi tekstilės aruodus, pasuko į tapybą, nors, beje, giminystė tekstilei, savotiškas siūlo, audinio faktūros, šviesos ir spalvos charakteris jos tapybos darbuose visuomet liko jaučiamas. Ilgą laiką bičiuliavomės, dažnai susitikdavom pas keramikę Liuciją Šulgaitę, tapytoją Jutą Čeičytę dirbtuvėse ir pas Kazę; kartais kalbėdavomės rimtai, kartais aštriai pajuokaudavom. Tai buvo „tyliojo modernizmo“, pasak Elonos Lubytės, laikai, kai lankyta naujai mąstančių dailininkų dirbtuvės, domėtasi, koks čia vyksta virsmas. Gera buvo ne tik užbaigtus darbus matyti, bet kartais nugriebti ir patį procesą. Susitikusios juokdavomės iki ašarų kalbėdamos apie tuos pasimetusius dailininkus, kurie į kolegų modernistų dirbtuves užsukdavo šviežių idėjų pasisemti, o ir iš pasakojimų apie tai, kaip Parodų rūmuose būdavo atrinkinėjami darbai (su pačiu Lionginu Šepečiu priešakyje) respublikinėms parodoms, ir apie tai, kas po atrankos likdavo… Kazės darbų anuomet parodose nebuvo, Jutai su abstrakcijomis kartais pavykdavo praslysti apsimetus scenografe, o darbui davus pavadinimą „Makbetas“.
O anų laikų Kazės tapyba, jos piešiniai ar instaliacijos ir šiandien tebėra aktualūs, emociškai patrauklūs ir unikalūs. Parodoje matome geometrinio rašto skiautinių kilimėlį. Toliau – keletas mišrios technikos struktūruotų darbų, kur tapyba derinama su koliažu, žaidžiama jautriai niuansuota spalva – auksas iš žalsvo, iš rausvo, iš rusvo – ir šešėliais. Ypač įdomu, kad gyvenimo pabaigoje Kazė savaip grįžta prie tekstilės (parodoje rodomi vaizdo įrašų kadrai): tiesia, kloja ilgus balto audeklo takus mūsų Jeruzalės pievoje, kelia į dangų senovinio kinų popieriaus vėliavas, lyg siektų dar neištirtų pasaulių.
