Portretas prisiminimui
PIJUS OPERA
Ji pasikvietė mane į svečius. Gyveno dviem aukštais aukščiau, beje, ir aukštesnė buvo už mane dviem aukštais. Vėliau dėl to visi per dantį traukdavo, bet neužbėkime įvykiams už žalių akių. Atsisėdom ant sofos (spalvos nepamenu) ir atsukome tą cheminį užtaisą.
ALEKSANDRA JACOVSKYTĖ
1971 m. – mano pirma kelionė į užsienį, į Lenkiją! Traukiniu vykau iš Poznanės į Varšuvą. Bilietai buvo be vietų, ir visame vagone vos radau sau vieną. Po kiek laiko šalia manęs prisėdo mano tėvų amžiaus (apie 50 metų) lenkė inteligentė. Įsišnekėjome.
Fragmentas traukinyje Luganas–Milanas
Kalbėjom apie tylą. Šalia – mano paties ranka pasižymėti sakiniai: „Vietoj tamsos – tyla. Kuždėjimas. Tyla kaip skausmo metafora. Triukšmas iš tylos. Tuomet ji aidi.“ Užverčiu knygelę ir pakeliu akis. Konduktorius Lorenzo praneša, jog pasiekėme stotį. Tai kadras, ne daugiau. Tik kadras.
VYTAUTĖ SEINAUSKAITĖ
Tėvų namuose vaikų kambaryje, kuriuo dalinausi su dviem vyresniais broliais, gulėdavau ant senos, sovietinės garstyčių spalvos sofos su mediniais porankiais ir įsivaizduodavau, kad gyvenu kalnuose, tame visiškai kitame pasaulyje. Vėliau ne tik Peru indėnų, bet ir actekų bei majų pasaulis užpildydavo mūsų posovietinio, dešimtmetį neremontuoto buto erdves.
NERIJUS MILERIUS
1997 metais vykau pusmečiui studijuoti į Paryžių. Tuo metu doktoranto kišenei lėktuvo bilietai buvo per brangūs, taigi pasinaudojau jauno diplomato pasiūlymu pavėžinti nors iki Varšuvos. Išvykome keliese – jaunas diplomatas, jo žmona, jų dar metų neturinti mergaitė ir aš.
MAURIZIO FERRARIS
[Dovilė Dagienė-DoDA:] Projektas jau spėjo pagulėti stalčiuje, tačiau nesustojo. Vis pasipildydavo naujais į mano studiją užklydusiųjų portretais prisiminimui ir štai, mano džiaugsmui, toliau tęsia savo viešą kelionę, šį kartą jau „Šiaurės Atėnų“ puslapiuose. Atgimusią rubriką lydi Vilniuje viešėjusio italų filosofo Maurizio Ferrario portretas prisiminimui.
