PIJUS OPERA
Dovilė Dagienė-DoDA. Reperis, poetas Pijus Opera. Iš ciklo „Portretas prisiminimui“. Vilnius, 2025
Vieną vasarą persikraustėm iš Leonpolio į naują kiemą mieste. Naujas kiemas buvo vadinamas nauju, nes… buvo naujas. Ir durniui aišku. Tačiau durniui gali būti neaišku, kodėl šiandien, praėjus dvidešimčiai metų, jį vis dar vadina nauju. Krepšinio lentos ištinusios, it Vycka iš Leonpolio, plytelės pabirusios, it Vyckos dantukai, o visi vis tiek unisonu: „Naujas kiemas.“ Kita vertus, aš suprantu – man šis kiemas taip pat amžiams naujas.
Žodžiu, gyveno čia, naujam kieme, vyresnė mergaitė, žalsvų, lyg ūkinis dyzelinas, akių (nors tada man nei akys, nei dyzelinas nerūpėjo). Na ir žinot, kaip būna, ieškai kieme, kas žais tuku tuku (persiprašau visų žmogėdrų, kurie sako „stuku stuku“), ir neklausi nei rasės, nei vardo. Reikia žmonių skaičiui ir siūlai bet kam. Nepamenu, kaip ten sužaidėm, užtai pamenu, kad nauja pažįstama po mačo pasidalino su manimi butelaičiu „Nestea“. Žalios akys, ptfu, žalias dyzelinas, ptfu, žalioji arbata mus suartino. Likus šlakeliui, kažkuriam iš mūsų blykstelėjo geniali idėja – pagaminkime kokteilį!
Geram startui atnešiau iš buto šviežiai spaustų obuolių sulčių. Aš laikiau talpyklą, o ji pylė sultis. Šalimais buvo parduotuvė, kuri turėjo ledų už 33 centus – investicija, verta dėmesio. Purvinais pirštukais juos laužėm ir dėjom į buteliuką. Tuomet ji greit subėgiojo iki namų. Grįžo nešina šaukštu varškės. Aš, aišku, prieštaravau, bet ji buvo vyresnė ir nieko negalėjau pakeisti. Taip perėjom prie sunkiosios artilerijos – papjausčiau agurko gabaliukų, jie turėjo atlikti tų minkštų banginukų, alijošių gėrimuose, funkciją. Kokteilis panašėjo į vegetaro vakarienę. Paskui dar kažkokio sirupo, trupinėlį vandens ir še tau – ukmergietiška margarita (nors vyriškoji giminė – margasrytas – labiau tiktų šiam šedevrui). Beliko gerai suplakti. Supratę, kad gležni delniukai nėra pajėgūs įveikti tokios masės, ėmėm tiesiog mėtytis tuo buteliuku. Mėtytis ir krykštauti. Net į tą krepšį su šiandien ištinusia lenta keletą kablių paleidome. Išbandėm ir futbolą – spardėmės pailgu kamuoliu, kol vyresnioji staiga sunerimo, jog kokteilis gali išsilieti ar net sprogti, ir tarė: „Metas ragauti.“
Ji pasikvietė mane į svečius. Gyveno dviem aukštais aukščiau, beje, ir aukštesnė buvo už mane dviem aukštais. Vėliau dėl to visi per dantį traukdavo, bet neužbėkime įvykiams už žalių akių. Atsisėdom ant sofos (spalvos nepamenu) ir atsukome tą cheminį užtaisą. Mergaitėm pirmenybė, būčiau pasakęs dabar, o tada ji buvo vyresnė ir aš nieko negalėjau pasakyti, nes kaupiausi ragavimui. Nors obuolių sulčių ten buvo, čia jums ne kokį obuolį valgyti. Aišku, kad skonis buvo blogesnis ir už tai, ką Vycka iš Leonpolio geria. Ar vyresnioji ragavo, aš net nepamenu. Ne tas reikalas.
Reikalas tas, kad šiądien labai rimtai svarstau, jog tas kokteilio maišymas ir plakimas man ir suplakė viską beigi sumaišė šitame keistame žmonių kokteilyje. Man tas kiemas tikrai liks visada naujas arba kaip ten MarMar sakė: „Tai ir buvo kas niekad negrįžta / ką visą gyvenimą gelia.“ O vasarai pasibaigus ėjau į pirmą klasę.
