Prisiminimai. Apie blynus
Prisiminimai man kažkodėl primena blynus. Visokius – miltinius, bulvinius, morkinius ar čirvinius; galop – lietinius (su mėsa, varške ar obuoliais). Aišku, dabar paskelbdamas šią didžią mintį pradėjau laužyti galvą – banali ji ar pretenzinga? Ai, tiek to, nes net ir nejuokaudamas pasakysiu, kad blynai kažkodėl atskleidžia įvairius gyvenimo etapus ir patirtis.
Štai, pavyzdžiui, ankstyvoje vaikystėje blynai būdavo ligos ženklas. Kai pradėdavau karščiuoti, prašydavau mamos, kad iškeptų „blynukų“. Pačių paprasčiausių – miltinių. Anomis dienomis jie padėdavo net dar geriau nei koks aspirinas ar pertusinas.
Vaikų darželyje mėgstamiausias patiekalas būdavo vakarienei kartais patiekiami morkiniai blyneliai. Skanumėlis! Tirpdavo burnoje, gražūs, primenantys mėnulio pilnatis. Mamos kepti, jie niekados nebūdavo tokie skanūs. Todėl būtent dėl jų geriausias kulinarinis komplimentas skambėdavo taip: „Skanu kaip darželyje!“ Užtai mano mama kepdavo pačius skaniausius pasaulyje varškėčius. Jie regėjosi labiau kaip mažos saulės ir ypač skanūs būdavo jau atvėsę (mama paprastai juos patiekdavo su daug grietinės ir nemažai pabarstyto cukraus – mūsų sveikatinimosi dienomis tai turbūt nebūtų giriama). Kokioje ketvirtoje klasėje viena mėgstamiausių knygų buvo turkmėnų pasakos „Čabano sūnus“ su paslaptingomis Edmundo Saladžiaus iliustracijomis. Smagiausias ten buvo „Ausinuko ciklas“, pasakojantis apie bevaikiams seneliams iš kupranugario ausies atsiradusį nykštukinio dydžio anūkėlį. Viename pasakojime savo laukuose dirbančiam tėvui minėtasis personažas gabeno tris „putnius, iš rūgusiame piene užmaišytų miežinių miltų, medvilnės sėklų aliejuje keptus paplotėlius“. Saulėtą pavasario dieną eidamas į antrą pamainą ir portfelyje nešdamasis mamos keptus varškėčius, kažkodėl smagiai tapatinausi su gyvenime ir jo iššūkiuose išeitį visuomet surandančiu Ausinuku.
Vėliau, jau ūgtelėję, su savo didžiausiu ir artimiausiu draugu – pusbroliu Jonu vasarodavome pas močiutę. Jos, gyvenime patyrusios daugybę sukrėtimų ir nutikimų, virtuvinis repertuaras būdavo ypač stabilus. Pietus (nesvarbu, kokiu metų laiku) sudarydavo rūgščių kopūstų sriuba („pirmam“), bulviniai blynai („antram“) ir šviesi, be galo saldi arbata su riešutiniais arba cukriniais vafliukais (desertui). Pamenu, kaip džiūgaudavome pirmomis dienomis, ištrūkę nuo tėvų stalo: „Oho, vėl bulviniai blynai!“ Ir kokie jau šiek tiek niūresni komentarai nejučiomis išsprūsdavo antrą savaitę: „Ir vėl bulviniai blynai…“
Studijų metais blynai (o ir virti ryžiai su pigiausiu kečupu) buvo nuolatiniai alkio malšintojai. Rytais išsivirdavau ryžių pakelį ir sušlemštęs jo turinį bėgdavau į paskaitas Dailės akademijoje – malšinti žinių alkio. Ryžių nuo tų laikų atsivalgiau, žinių, regis, dar ne visai. Vakarais ryžius ir žinias pakeisdavo blynai. Išmokau kepti blynus vien tik iš miltų, vandens ir žiupsnelio druskos. Būdavo labai skanu. Kadangi porą metų viename bendrabučio kambaryje ne savo noru gyvenau su sunkaus būdo ir konfliktišku (apie mane turbūt galvojo tą patį) architektūrą studijuojančiu individu, visų pravardžiuojamu Kamščiu, širdyje buvo labai juokinga patirti, kai jam kartą iš prieškambario pavogė jo asmeninę elektrinę viryklę su keptuve, aliejumi ir visais kepamais blynais. Visai nekeista, bet tam piliečiui šiltų jausmų nepatiriu iki šiol, matyt, dėl to, kad mano bakalaurinio darbo gynimo išvakarėse apdovanojo mane mėlyne po dešine akimi – mat rašydamasis savo kalbelę komisijai ir recenzentui sutrukdžiau jam, gyvenamajame kambaryje braižančiam kažkokį mokyklinį projektą, klausyti radijo.
Tapęs šeimos žmogumi, savo mažiems vaikams savaitgaliniams pusryčiams drąsiai kepdavau miltinius blynus. Jaučiausi užtikrintai, nes mane patį, abejojantį savo kepėjo ar virėjo talentais, studijų metų patirtis (blynai kepti ir bakalauro, ir magistro studijų metais, o kur dar doktorantūra…) vis dėlto buvo įtikinusi, kad net aš turiu tam tikrų gebėjimų. Galiu tik pridurti, kad geras miltinis blynas būna dar skanesnis valgant jį su namuose virta uogiene.
Kažkada, šio tūkstantmečio pradžioje, vienas slampinėjau po Prahos ir Budapešto pamatyto trečio didesnio pasaulio miesto – Peterburgo gatvėmis. Nežinau, nors jaučiausi vienišas, menkas ir niekam nereikalingas, tas miestas man padarė klaikiai poetinį įspūdį (skaityta klasikinė literatūra ir matyti Dobužinskio paveikslai buvo palikę ryškių pėdsakų pasąmonės užkaboriuose) – keista yra pagalvoti, kad galbūt daugiau ten neteks nuvykti. Aišku, šių dienų kontekste net nelabai norisi. Išalkęs užsisakydavau kioskeliuose prie krantinių kepamų plonų lietinių su skirtingais įdarais (akivaizdu, kad tai iš Prancūzijos atkeliavę crêpes). Nuo tada galvoju, kad blynai yra keliautojų ir klajūnų maistas – tai koduoja net vežimo ar automobilio ratus kartojančios jų formos. Mąstant labai jau simboliškai, net katalikiška ostija turbūt žymi ne ką kita, o Kelionę.
Šiuo metu blynus kepu retai. Tačiau jaučiuosi pasiekęs neblogų rezultatų kotletų troškinimo srityje (beje, naudojuosi mamos receptu). Bet tai labiau atsiminimų, o ne prisiminimų sritis.
Dovilė Dagienė-DoDA. Menotyrininkas Vidas Poškus. Iš ciklo „Portretas prisiminimui“. Vilnius, 2025
