***
Dovilė Dagienė-DoDA. Dailės istorikė, parodų kuratorė Giedrė Jankevičiūtė. Iš ciklo „Portretas prisiminimui“. Vilnius, 2023
Sutikau užrašyti savo atvaizdą lydintį prisiminimą Dovilės Dagienės portretų ciklui ir tuojau pat pasigailėjau. Apie ką tas prisiminimas turėtų būti? Portretui pozavau ne visai kaip privatus asmuo; atėjau fotografuotis, nes man reikėjo atvaizdo, kuris reprezentuotų mane kaip profesionalę, t. y. dailės istorikę ir parodų kuratorę. Ar turėčiau rašyti apie profesines patirtis? O ką parašė kiti, patekusieji į ciklą? Vieną kitą tekstą kadaise skaičiau, prisimenu kelis fragmentus, kurie užkabino itin pagaviu vaizdumu. Dabar vėl iš naujo nuėjau į DoDA’os archyvą internete, kad jau suinteresuotu žvilgsniu susipažinčiau su „šaltinių korpusu“. Kaip ir buvo galima nujausti, prisiminimuose dominuoja vaikystė, tiksliau, pirmųjų sąlyčių su fotografija įspūdžiai. Būtų įdomu, jei kas nors išaiškintų kodėl.
Kita vertus, šiame gyvenimo etape beveik kiekviena diena mane nubloškia būtent į vaikystės laikus. Ne (tik) dėl to, kad senstu ar amžėju, kaip dabar bandoma išmokyti mus sakyti, bet dėl to, kad daug laiko praleidžiu su mama, kuri traukiasi iš šios tikrovės. Dažnai ją fotografuoju. Po kelių dienų tas nuotraukas ištrinu, nes nieko gero jos nesako. Apskritai nieko nesako. Pasilikau tik kelias rinktines, kuriose mama arba ypač graži, arba su malonumu daro tai, kas ir man patinka: sėdėdama vežimėlyje kambaryje prie stalo geria šampaną, saulės nutviekstoje virtuvėje pozuoja su rytinės kavos puodeliu, derasi su proanūkiu dėl kojų volelio, kuriam jis reikalingesnis, apžiūrinėja nuskintą pavasario gėlę dar tada, kai gulėjo Santariškių reabilitacijos klinikoje Kairiūkščio gatvėje iš karto po insulto ir galėjome ją išsivežti į lauką. Dabar ji senokai nebesišypso ir su mumis nebesikalba, įsakmiai reikalauja dėmesio, bet nebedėkoja. Vis rečiau ją fotografuoju, turiu išsaugojusi tik vieną nuotrauką, kurią turbūt irgi ištrinsiu. Gerųjų nuotraukų, kurias laikau telefone, susigrąžinti geroms emocijoms ne visada užtenka. Tada traukiu iš atminties tai, kas džiugina, guodžia, sustiprina. Dažnai „įjungiu“ galvoje Juodkrantės vasarų filmą. Jis ilgas ir šviesus. Mėgstu epizodą, kuris leidžia pajusti tą ypatingą baimės ir laimės mišinį, kai pakaitomis su broliu atsidūrę mamos glėbyje būdavom panardinami į šaltas audrotos jūros bangas, į kurias patys bijodavome įbristi. Tada mama padėjo mums prisijaukinti ir visam gyvenimui pamilti neramią jūrą. Kitas kadras, įsispaudęs atmintyje: mama šukuojasi sėdėdama ant vonios krašto, jos ilgi palaidi plaukai apgaubia tik ką nupraustą kūną. Kaip kokia princesė ar undinė. Aš irgi troškau taip pat apsigaubti ilgais plaukais, bet tuomet kasų šeimoje turbūt jau būtų buvę per daug, tad kas mėnesį ar du keliaudavau su tėčiu į vyrų ir vaikų kirpyklą, kurioje pasodinta ant lentos, atremtos į kirpyklos krėslo ranktūrius, gaudavau tais laikais standartinę bubikopfo šukuoseną.
Visi šie fotojuostoje neužfiksuoti prisiminimai išnyks kartu su manimi. Lygiai taip pat kaip ir mano telefone esantys dabarties laimingieji momentai. Keista suprasti, kad Dovilė, kuri jau fotografuodama mane ištraukė iš mano privatumo, dabar privertė užrašyti ir taip tarsi užkonservuoti kelis fragmentus iš tik man iki šiol priklausiusių prisiminimų. Šis tekstas galbūt kažką pasako apie mane, bet jis taip pat darsyk patvirtina, kaip atsitiktinai sukrenta praeities liudijimai ir kokie selektyvūs visi pasakojimai apie praeitį.
