Nesibaigianti vaikystės šventė
Dovilė Dagienė-DoDA. Vibrafonininkas Marius Šinkūnas. Iš ciklo „Portretas prisiminimui“. Vilnius, 2025
Pakalnėj sruvenanti Šventosios upės vaga netrukus pradėjo nešti ją lydinčių medžių lapus, kurie tarsi van Gogho mažyčiai geltoni kableliai ėmė skirti mane nuo natūralaus supratimo. Troboj vis dažniau sklisdavo spragsinčių malkų kvapas. Sekvenciškai ilgėjantys šešėliai priartino prie dar vienos išsiskyrimo moduliacijos. Didžiojo kultūrinio perdavimo misterija baigėsi.
Palikdamas vienkiemį nepaleidžiu močiutės rankos, ji veda mane įsodint į paskutinį autobusą. Senelio pypkės kvapas dar lydi mus vieškeliu, bet netrukus ir tabakas išsisklaido rugsėjo pievos atole. Dėdamas žingsnį po žingsnio, kaip įmanydamas stengiausi nuslėpti kelio provėžoje ašarotą žvilgsnį. Močiutės rankos nepaleidau visus tris kilometrus iki miestelio. Buvau tarsi nomadinės mokyklos pirmokėlis – perimdamas čiabuvių tradicijas ir susiliedamas su savo Būties ir Žemės istorija bandžiau suvokti išteritorinimo pamokas.
Šalia autobusų stoties kiurksojo universalinė parduotuvė, anuo laiku vadinta univermagu. Močiutė spustelėjo mano ranką stipriau ir mes užėjome vidun. Miestelyje ir už lango 1988-ieji, galbūt 1987-ieji. Vaikų skyrius. Stovėjome vienodai pilkai apsitaisiusios minios gale… stiebiausi ir bandžiau pamatyti tuos deficitinius žaislus: sovietinius vezdechodus su plokščiomis batareikomis, spyruoklėmis užvedamus 412-uosius moskvičius, plastmasinius AK-47, vadinamuosius kalašnikovus, ar mažesnio kalibro šaunamuosius žaislus. Bėda ta, kad buvau pačiame spūsties gale, o tie deficitiniai žaislai sukrauti vitrinoje, prekystalyje po stiklu, ir aštuoniomis eilėmis apgulti smalsuolių. Nuo jų sklido per pusę amžiaus įsiskverbęs fermų kvapas. Jų judesiai ir elgsena išdavė, kokiomis mašinomis ir kokį darbą miestelio ir sąjungos labui dirbo.
Už sovietmečio nomenklatūros pasididžiavimo – univermago pardavėjos – nugaros dar viena vitrina, aukšta kaip bolševizmo smakras, įsirėmusi į lubas. Ten jau mergaitėms: lėlės, linguolės plastmasiniais ir guminiais snukučiais. Tarp džiaugsmingų sovietmečio vaikystės veidrodžių, įkyriai primenančių velikaju otečestvennaju, pačioje aukščiausioje lentynoje, kadangi tikrai niekam neprireiks, guli kažkas žalias, medinis, blizgančiais metaliniais klavišais… šalia jo mėtosi medinės lazdelės. Apačioje paklaikusių pirkėjų minia, perkanti automatus, pistoletus, spalvotas kaladėles…
Prieina ir mano eilė. Močiutė padrąsina mane šypsena, o pardavėja čaižiu kaip suskilęs obojus balsu klausia: „Nu, malčik, što vybral – ružjo ili mašinku?“ Tuomet pirštu parodžiau į dangų, į pačią aukščiausią lentyną, į tą kažką žalią su blizgančiomis metalinėmis plokštelėmis… Pardavėja paragina: „Malčik, tam ničego dlia tebia netu. Vot avtomat, pistolet – on streliajet iz vody, lunochody… davai, vybirai!“ Nenuleidau rankos ir pirštu rodžiau į dangų. Staiga pasigirdo močiutės balsas: „Podaite jemu metalofon. On chočet metalofona!“ Šie jos žodžiai pakilo virš viso aplinkui tvyrančio chaoso, jį perskrosdami ir sukurdami imanencijos plotmę.
Vienoje rankoje laikydamas metalofoną, kitoje močiutės ranką, nuėjau į stotį. Prieš įsodindama mane į autobusą ji apkabino ir pasakė, kad dabar aš turiu daug mažų varpelių. Tuomet pirmą kartą pajaučiau būtinybę judėti nuo sukurto prie kuriančio laiko…
