Balandžio 18-oji

Močiutės miegamajame visi stovime prie lovos. Anksčiau dvigulės lovos galvūgalis stovėjo pakreiptas į langą, dabar prie sienos, kad būtų galima iš visų pusių apeiti. Nuo pat ryto – močiutės agonija. Mama klūpo šalia jos ant lovos. Laiko jos rankas, glosto ir rauda… Garsiai, beviltiškai. Prašo mamos jos nepalikti. Šalia prie lovos klūpi teta Pranė (kitos močiutės sesuo – vienuolė). Jos rankose – rožančius, o lūpose malda ir poteriai. Ramina mamą ir glosto. Sako: „Aš pasimelsiu, pasimelsiu, padėsiu jai išeiti. Paleisk.“

Prieš tai močiutė jau metus gulėjo ant patalo. Tik kartkartėmis atsimerkusios akys išduodavo klausimą – kodėl aš dar čia?

Dabar jos mėlynos, tokios skaidrios skaidrios akys plačiai atvertos. Sunkiai ir garsiai šnopuoja ir rankomis tarsi tveriasi į gyvenimą, visa šlapia, balta. Beprotiškai išsigandusi.

Mes – keturi anūkai, mano tėtis, senelis, mamos brolis su žmona – viską stebime. Bandome kaip nors padėti. Laikom, glostom, valom, pakeliam, kažko klausiam, tylim. Kai atmosfera tampa nebepakeliama – išeiname į lauką prie sūpynių. Žydi gėlės ir šviečia saulė. Pavasaris toks šiltas, gaivus. Vėl grįžtu į močiutės kambarį.

Man dvylika metų. Nėra kažkokios panikos. Tiesiog lydėjimas į anapus. Ir tik vakare močiutės kova nurimsta. Nieks iš suaugusiųjų nesupranta, ar siela jau išėjo. Mano tėtis sako, kad reikia pridėti veidroduką prie burnos ir pažiūrėti, ar dar kvėpuoja. Aprasoja silpnai, o paskui – viskas. Atsiveria lūpos, nerasoja. Kažkas ranka užmerkia akis. Beveik visi išeina, lieka moterys. Ateina dvi kaimynės nuprausti, aprengti, pašarvoti.

Vienu metu lieku viena prie močiutės. Tyla. Jokio judesio. Suriša galvą, rankas, kad kūnas tinkamai sustingtų. Kūnas pradeda šalti. Vakaras baisus – tylu, tamsu. Perrengia baltais apatiniais. Paskui – suknelė, batai. Paruošti apdarai jau buvo spintoje. Dar greitoji atvažiuoja, bet jau per vėlai. Kažkokių vaistų atvežė, kurie jau nebepadės. Mama jau neberauda, įkrenta į gedulo būseną. Linguoja, tyliai aimanuoja, nieko nemato. Man atsiveria juoda skylė, skausmas, nesupratimas, kas čia buvo. Tęsiasi ilgai ilgai tas juodumas. Kartais pavyksta suvaldyti, nustumti, apšviesti, bet ne visada.

Šarvojom gretimame kambaryje. Budėjom, raudojom ir klūpėjom. Daug, daug vainikų, žmonių… Ašaros, vien ašaros.