NERIJUS MILERIUS

Dovilė Dagienė-DoDA. Filosofas, kino režisierius Nerijus Milerius. Iš ciklo „Portretas prisiminimui“. Vilnius, 2025

1997 metais vykau pusmečiui studijuoti į Paryžių. Tuo metu doktoranto kišenei lėktuvo bilietai buvo per brangūs, taigi pasinaudojau jauno diplomato pasiūlymu pavėžinti nors iki Varšuvos. Išvykome keliese – jaunas diplomatas, jo žmona, jų dar metų neturinti mergaitė ir aš. Pakeliui kažką tokio užvalgėme, ėmė gerokai mausti skrandį. Netoli sienos aplankėme diplomato gimines. Jie pasiūlė neatremiamus vaistus – degtinės su gera pipirų doze. Neįtikėtina, bet iš tiesų padėjo.

Pervažiavom sieną. Nenuvažiavus nė dešimties kilometrų, diplomato brolio paskolinta mašina sustojo kažkokioje eilinėje Lenkijos sankryžoje. Spalis. Jau šaltoka. Diplomato žmona mergaitės krūtimi jau nemaitino, susinervinusi pasiūlė stiklą lauktuvėms vežtų „Trejų devynerių“. Mindžikavome pakelėje, laukdami atvykstančio diplomato brolio. Tuo metu muitinė dar dirbo visu pajėgumu, taigi brolis atvyko negreit. Žiūrėjau į spalio šalčių pakirstus ir vėjo blaškomus lapus. Brolis atvyko ir užkūrė mašiną.

Pusmetis Paryžiuje prabėgo labai greitai. Paskutines savaites nieko daugiau nedariau, tik laikiau egzaminus ir savo kuklia prancūzų kalba rašiau darbą, o jį negailestingai taisė bičiulis Mikelis. Apsigyniau. Jauna čekų pora pakvietė į svečius taurei vyno. Susirinko nemaža bičiulių kompanija. Vienas pirmą kartą matytas prancūzas paklausė, ką studijuoju. Filosofiją, – atsakiau. O, tai aš beveik tą patį, – tarė jis. Tai ką gi? – perklausiau. Kino režisūrą, – atsakė.

Paskutiniais studijų Paryžiuje mėnesiais gyvenau užmiestyje, į kurį naktį galėjai patekti tik naktiniu autobusu. Pramiegojau stotelę. Parbėgau namo. Kibau į savaitėmis netvarkytą butą. Viską sutvarkiau, išskyrus virtuvę, kur į kriauklę sumečiau krūvą lėkščių su kiaušinių lukštais. Pamačiau, nespėsiu, paskambinau bičiulei Rasai, per kurią radau šį butą. Rasa, padėk, nepamiršk sutvarkyti, – maldavau. Gerai, gerai, – pažadėjo apsimiegojusi Rasa. Sutvarkyti ji, žinoma, pamiršo.

Galvotrūkčiais lėkiau į ankstyviausią priemiestinį traukinį, kuriuo turėjau vykti į autobusų stotį, kur manęs turėjo laukti autobusas Paryžius–Amsterdamas–Varšuva. Atbėgęs pamačiau, kad metro vagone palikau kompiuterį. Sugrįžau. Policijos komanda su tarnybiniu šunimi apžiūrinėjo rastą kompiuterio kuprinę. Mano, – iš tolo rėkiau. Įtartinai nužiūrėjo. Patikėjo.

Atvykus į Amsterdamą, tapo aišku, kad dėl techninės klaidos bilieto Amsterdamas–Varšuva neturiu. Lauk, gal kas nevažiuos, – teištarė vairuotojas. O ar vizą turi? – perklausė. Neturiu, nuo balandžio 1-osios lietuviams nebereikia, – atsakiau. Jei su viza įvažiavai, su viza turi ir išvažiuoti, – kaip į beprotį pažiūrėjo vairuotojas. Jei išlaipins ant sienos, tavęs nelauksim, – nepatenkintas sumurmėjo. Vieta atsirado. Ant Vokietijos ir Lenkijos sienos niekas neišlaipino.

Buvo šv. Velykų išvakarės, ir Varšuvos autobusų stotis buvo beveik tuščia. Kasos nedirbo. Sukau ratus stotyje ir aplink stotį. Po keleto valandų priėjo grupelė. Esi mūsų zonoj, mokėk duoklę, – sako. Kokią dar duoklę? – išsižiojau. Einam, išsiaiškinsim, – tiek tepasakė. Žinojau, kad šioje stotyje gali baigtis blogai, bet buvau atsipūtęs, nes, kaip studentas, nieko neturėjau. Baigėsi visai neblogai – atėmė tik kompiuterį ir jo kuprinėje buvusį prancūzišką diplomą.

Vėlyvą vakarą artėjo autobuso išvykimo laikas, priėjau prie kasos, paprašiau bilieto į Vilnių. Dėl kažkokių techninių problemų autobusas į Vilnių atšauktas. Suskaičiavau turimus prancūziškus frankus. Priėjau prie taksisto. Štai kiek turiu, vežk už miesto, iš kur galiu tranzuoti į Vilnių, – pasakiau. Prie greitkelio atsidūriau kiek po vidurnakčio. Po kurio laiko sustojo jaunas lenkas – važiuoja už keliasdešimt kilometrų pas bobutę švęsti šv. Velykų. Atsiprašo, kad netoli pavėžės. Tylim. Po kurio laiko siūlo prisijungti – vis vien naktis, niekas nestos. Sutinku. Bobutė labai miela, vaišės skanios ir lietuviškas primena. Naktis, niekas nestos tau, gal pakviesiu pusbrolį, išgersim alaus? – pasiūlo lenkas. Sutinku. Pusbrolis atvyksta greitai. Už mūsų brolių slavų draugystę, – kelia tostą kažkuris iš jų. Lietuviai ne slavai, pagalvoju sau ir ragauju alų.

Ankstyvą rytą atvežė prie kelio. Mašinos stojo be pauzių, pavėžėdamos keliasdešimt ar kelis kilometrus, vairuotojai lenktyniaudavo su autobusais, kažkas davė autobuso bilietui lenkiškų pinigų. Tokio puikaus tranzavimo niekada nebuvau turėjęs. Įstrigau tik toje pačioje sankryžoje, kur prieš pusmetį sustojome su diplomatu, jo žmona ir nė metų neturinčia jų mergyte.

Pro šalį važiavo retos mašinos lenkiškais ir lietuviškais numeriais – niekas nenorėjo stoti ir vežti per sieną nežinia ką čia veikiančio piliečio. Žvalgiausi aplink. Laikas nenusakomai išsitampė – atrodė, kad iš Paryžiaus išvažiavau prieš amžinybę, o štai šioje sankryžoje stovėjau ne prieš pusmetį, o vakar. Ir tada, ir dabar medžiai buvo beveik be lapų. Viskas beveik taip pat. Bet ne – tada kvepėjo vėlyvu rudeniu, o dabar jau svaigino sprogstantis, nors dar beveik nematomas pavasaris.