Literatūra
laukiant autobuso (Kaunas–Nida)
vėjas yra tiktai tavo plaukuos, atsipeikėsim mariose,
liksim kartu, net kai negandos ims ir paguos –
mylima mano, išauštanti mano, bulvaruose eisim
sykiu susikibę už rankų, miškuos – tavo mielas takelis
ves į bedugnę, kur samanos, kur vien lietaus išbraidyta…
●
Paimki viltį, kiekvienas čionai įžengiantis.
Naudokis tvarkingai ir kaip priklauso.
Neplėšyk, nepurvink, nelaužyk detalių.
Išeidamas palik ją kitam.
Neapykanta
Senasis Zonrėjus pasižymėjo šėtonišku žvilgsniu – šaltu, įtemptu, mestu vien akies krašteliu, skirtu tarsi sau pačiam. Gyvenime jis niekuo nepasitikėjo, žinoma, ir juo nepasitikėjo niekas. Atžari žmogysta.
Marta
Popiet rūkydama universiteto vidiniame kiemelyje Ignė pamato siluetą trečiame aukšte. Ne šiaip pamato – todėl taip dažnai ir vaikšto rūkyti, kad galėtų patikrinti, bene atėjo Konstantinas.
Iš „Hifų“
Atsimenu Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje [...] keistą kolegų prozininkų kritiką, visai nepelnytą, Antanui Ramonui, aptariant jo pirmąją knygą – „Šiaurės vėją“. Beje, panašiai buvo ir su Jurgos Ivanauskaitės pirmąja knyga – užkliuvo mažiau talentingiems ir su laiku visai dingusiems iš literatūros.
Žmogus
„Raikia, kad trusikai nebūt suplyšį, ba jei raikės vežt pas daktarą, tai bus sarmata prieš žmogų.“ Tada močiutė įkalbėjo dieduką nueit pas Keršienę, kad ta jam pasiūtų naujus trusikus.
Čia kažkur yra maža šviesa, ten toliau esu aš
Tebegalvoju apie prisirišimus. Esu prisirišusi prie minties, kad žmonės, kurie gyvenime gavo gerus gimdytojus, o kartu – ir glaudų ryšį su jais, yra sėkmės lydimi, o jų gyvenimas – labiau spindintis, nusisekęs, toks, kokio man norisi pavydėti.
Mokausi šitą mintį stumti šalin, bet kartais man sunkiai pavyksta! Vis primenu sau, kad pagrindinė gyvenimo ir išgyvenimo praktika – priimti visokiausius reiškinius nuolankiai nulenkus galvą.
Nečiupinėtoji lituanistika (4)
„Filologijos rudens“ dalyviams bandžiau įteigti, kad kūrinys atsiranda iš didelio egoizmo, o ne iš jo neturėjimo. Niekaip nesugalvojau, kaip tą įrodyti. Menininkų biografijomis? Aukštosios poezijos hermetiškumu? Faktu, kad genijai nebūna ir šventaisiais?
Vieninteliai įmanomi žodžiai
Dronio eilėraščiuose karas nėra epinio herojiškumo arena, jo net šiek tiek privengiama – kaip temos ir objekto. Karas daugelyje eilėraščių tampa savotiška nutylėjimo figūra. Jo tirštai prisisunkę tarpai tarp eilučių, o patys žodžiai nori kalbėti apie meilę, gyvenimą, vaikus ir viltį.
Gimęs iš kalbos
Kaip skaityti Kavafį? Šis klausimas visada iškyla bet kuriam skaitytojui: patyrusiam ar neofitui. Vieni iškart gali prikišti: kaip drįstate vadinti poezija šias aprašomąsias refleksijas be metaforų ir palyginimų? Kiti prieštaraus, kad būtent šis „antipoetiškumas“ ir yra ypatingas poetinio stiliaus patrauklumas.
