Vieninteliai įmanomi žodžiai

 

Praėjusiais metais leidykla „Baziliskas“ išleido įsimintiną kare žuvusio ukrainiečių poeto Maksymo Kryvcovo (1990–2024) knygą „Eilėraščiai iš šaudymo angos“, šiemet – kito Ukrainos rašytojo kario Arturo Dronio (g. 2000) eilėraščių rinkinį „Čia buvome mes“. Tiesą pasakius, tiek Dronio, tiek Kryvcovo eilėraščiams nereikia jokių komentarų ir aiškinimų. Interpretuoti juos atrodo beveik šventvagiška. Bet sykiu į tokius tekstus norisi atsiliepti, net jeigu tik tam, kad pasakytum: ačiū, kad esate (tokia ir yra vienintelė įmanoma mano recenzijos gaida).

Dronio poezija yra asketiška, kaip neišvengiamai asketiškas yra pats gyvenimas karo epicentre, – erdvės ir laiko lieka tik būtiniausiems žodžiams, nebetoleruojantiems savitikslio išradingumo. Ir vis dėlto „Čia buvome mes“, kaip ir Kryvcovo knyga, yra ne tik autentiškas ribinės patirties liudijimas, bet ir gera poezija. Pasiekti paveikaus tikslumo ir skaidrumo, nenusiritant į banalumą ar perteklinį faktografiškumą, yra nemenkas iššūkis, su kuriuo Dronis susitvarko labai grakščiai, tarsi jo ir nepastebėdamas.

Dronio eilėraščiuose karas nėra epinio herojiškumo arena, jo net šiek tiek privengiama – kaip temos ir objekto. Karas daugelyje eilėraščių tampa savotiška nutylėjimo figūra. Jo tirštai prisisunkę tarpai tarp eilučių, o patys žodžiai nori kalbėti apie meilę, gyvenimą, vaikus ir viltį. Šitoks karo „nutylėjimas“ šiuo atveju yra ne represuotos traumos, o egzistencinio – ir poetinio – sąmoningumo požymis: kartais (o gal visada?) prie esmės prisiliesti galima tik netiesiogiai:

 

           Kuo rečiau tarsi žodį „karas“,

           tuo labiau tikės

           tavo eilėmis.

 

           Sakyk, kaip yra.

           Nušovė savi.

           Netyčia, niekas juk nenorėjo.

           Mūšis truko ilgai, puolė „vagneriai“,

           o miške jau tamsu, gruodis.

           Šliaužė prie sužeistojo ir

           paklydo tose sutemose,

           nepažino jo.

 

           Nerašyk „karas“,

           rašyk:

           niekas iš jų niekada

           to vakaro nepamirš.

 

Dronio eilėraščiai neiškelia karo kaip išskirtinės galimybės pažinti galutinę tiesą („Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės“), bet jo kontekste iš naujo atrandama poezijos būtinybė: „Kodėl mes vis dar rašome tas eiles, skaitome jas, dalijamės jomis vienas su kitu kaip prosfora ar, pavyzdžiui, cigaretėmis?“, „Kam mums eilėraščiai? Kad nebūtume vieniši.“ Karo meto poezija ne tik byloja apie viltį ir kančią, leidžia jas atpažinti, įvardyti ir pasijusti bendruomenės dalimi, bet ir tampa kitokio, anapus karo egzistuojančio materialumo sąjungininke – knyga yra „oro gaiviklis“, kuris nesibaigia; ji neapsaugos nuo mirties, bet gali padėti išgyventi:

 

           Literatūra nieko nenužudys,

           eilėraščiu neapsiginsi nuo kulkos,

           knygos neišgelbės nuo minosvaidžių,

           rašymas nesuras pradingusių be žinios,

           tad prasmės tame beveik nėra.

 

           Bet ten, kur mes dabar, vėjuota ir karšta.

           Iš griovio į blindažą

           atpučia lavonų smarvę.

           Naudojom oro gaiviklį,

           bet užvakar jis baigėsi.

 

           Tada skaičiau Stuso rinktinę

           ir po kiekvieno eilėraščio

           uosčiau knygą.

 

Knygoje „Čia buvome mes“ kalbėjimas pirmojo asmens daugiskaita neturi poetinės pozos prieskonio, nebelieka ir įprastos šiuolaikinei poezijai įtampos tarp „aš“ ir „mes“. Subjektas čia nesitapatina su patriotiniu deklaratyvumu, bet tai yra karo meto poezijai būdingas „mes“: įsipareigojimas kalbėti už visus, kieno gedulas ir viltis kitaip išliktų nebylūs, kalbėti skirtingais, bet tarpusavyje sutariančiais balsais. Baigiamajame žodyje autorius prisipažįsta, kad ir jo paties balsas turėjo prasiskinti kelią per žinojimą, jog tam, kas patiriama kare, nėra adekvačios išraiškos. Iš giliai išgyvento literatūros bejėgiškumo atsiranda nuosaiki, savimi nesipuikuojanti Dronio kalba.

Ne tik apie mirtį, gedulą, bet ir apie romantinius jausmus Dronio eilėraščiuose kalbama subtiliai ir netiesiogiai:

 

[…]

           Tu nuolat rašai apie miestą, bet aš žinau,

           kad apie mane.

           Rašai apie mikriukus,

           o man ima niežėti ranką.

           Rašai apie stotis,

           o aš prabundu vidury nakties ir nebeužmiegu.

           Rašai apie grindinio akmenis,

           o aš jaučiu,

           kad negaliu iškosėti

           gumulo gerklėje.

 

           Kaip būtų gera sužinoti,

           kodėl tu vadini mane miestu.

 

           O aš nieko neatsakysiu ir pagalvosiu:

           kai ji susiraukia,

           virš jos antakių

           atsiranda vos pastebimi

           tramvajaus bėgiai.

 

           Kaip būtų gera neišlipti galutinėj stotelėj.

 

Nors eilėraščio subjektus jungia intuityvus abipusis supratimas, betarpiška komunikacija stringa; iš paties teksto nėra aišku, kodėl „nebeužmiegu“, kodėl „gumulas gerklėje“, bet rinkinio kontekstas leidžia sieti šią negerų nuojautų atmosferą ir net galbūt specifinį miesto ir kūno paralelizmą su karo tikrove.

Dronio eilėraščiai sujaudina per kolektyvinę kančią atrastos žmogiškosios atjautos tikrumu, kuris pakylėja ir sykiu sukelia liūdesį ir apmaudą dėl to, kad tik šitokia kaina atrodo įveikiamas modernioms visuomenėms įprastas individualizmas ir susvetimėjimas. Ačiū Arturui Droniui, jo eilėraščių vertėjams ir leidėjams už galimybę prisiliesti prie besiaukojančiųjų bendrystės ir skaudaus „vienintelių įmanomų žodžių“ skaidrumo – mums, tebegyvenantiems „nemokamais laikais“.