Iš „Hifų“

 

Pumpurai lyg budos

 

Pirmas gausesnis sniegas po ilgo rudens ilgos pilkumos.

Buvo laikas, kurį reikėjo išlaukti, išbūti, įveikti, dienoms vis trumpėjant.

Eini prieš sutemas aplink sodybą ir regi mandžiūrinius riešutmedžius, kurių kelis daigelius į protėvių žemę atsivežei iš Verkių parko, kur kadaise ilgai gyventa.

Medžiai jau dideli, tačiau dabar man labiau rūpi jų pumpurai, visi besistengiantys žvelgti aukštyn, į dangų, iš kur su saule ateis sugrįžtantis pavasaris. Pumpurai stamboki. Pilki, panašūs į kelis į krūvą sulipusius lapelius, nes jie ir yra… būsimieji lapai.

Labai dideli kaštonų pumpurai susiformuoja dar rudenį. Blizgantys, skulptūriški, šokolado spalvos, kad net gali nutįsti seilės.

O štai jauno uosio pumpurai maži, juodi ir aštrūs lyg deimanto rėžtukai.

Kažkodėl medžių pumpurai man primena Budos vienuolius – ilgai ilgai sukryžiuotom kojom medituojančius laike ir erdvėje.

Iki nušvitimo pumpurams – dar ne vienas ilgas šaltas mėnuo.

 

Atsiminti

 

Antaną Ramoną, kuris taip ir neatvažiavo pas mane į Verkių parką, kur daug metų gyvenau, rinkti pienių žiedų ir gaminti pienių vyno. Taip ir nesusitarėm – kada, kaip… Tiesą sakant, pienių vyno niekada ir negėriau ir net nebandžiau išmokti jį gaminti; kartais pietaudavom ir gerdavom pigų vyną sovietiniame „Narutyje“, kur dabar Signatarų namai. Antanas mėgo tokias paprastas, dabar sakytum, skurdžias vietas, o ir vyno asortimentas buvo nepaprastai kuklus, švelniai tariant.

Niekad nebuvom artimesni draugai, bet bendrystės jausmas buvo abipusis.

Pro miglą atmenu jo laidotuves senosiose Bernardinų kapinėse. Jis labai mylėjo visą senąjį, nesutvarkytą, dabar jau išnykstantį Užupį, ir jo draugas sugebėjo gauti leidimą. Dažnai fotografuodamas Vilniuje, kartais Bernardinų kapinėse paieškau Antano kapo, bet ne visada surandu jį tarp senųjų antkapių ir kryžių, senųjų medžių. Antaną Ramoną labai vertino jo vyresnis draugas rašytojas Juozas Aputis, pagarbiai atsiliepdavo apie jo subtilią prozą.

Turiu Antano dovanotą retą jo knygą „Balti praėjusios vasaros debesys“, kurios didžioji dalis tiražo sudegė… Ir, Vilniuje praeidamas pro Signatarų namus, kur pirmame aukšte būta „Naručio“ kavinės, beveik visada prisimenu Antaną Ramoną.

Ir – taip atsitinka – staiga nei iš šio, nei iš to – prisimenu Antaną Ramoną lietui lyg pavasarį lyjant gruodžio 11-ąją, prisimenu ne vieną ir ne du epizodus iš bendravimų ar girtuoklysčių vadinamojoje „Vilniaus bohemoje“, nors dabar sunku pasakyti – buvo ar nebuvo toji bohema…

Būta bendrysčių, kurios seniai išnyko, o kitos kartos, man regis, svetimesnės, o ir laikai kiti – keisčiausia, kad laisvė laikui bėgant nuplovė tą bohemą.

Atsimenu Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje (būta tokių, pakviestas pabuvojęs esu ir Klaipėdos jaunųjų sekcijoje, kai dirbau Ventės rage) keistą kolegų prozininkų kritiką, visai nepelnytą, Antanui Ramonui, aptariant jo pirmąją knygą – „Šiaurės vėją“. Beje, panašiai buvo ir su Jurgos Ivanauskaitės pirmąja knyga – užkliuvo mažiau talentingiems ir su laiku visai dingusiems iš literatūros.

Pienių vyno negaminsiu, seniai atsisakiau alkoholio. Nors dabar pavasariais aplink sodybą pievos žiauriai geltonos nuo pienių žydėjimo.

Žiūrėdamas į jas, aš kažkodėl neprisimenu Antano Ramono.

 

Sugrįžimo iliuzija

 

Augalų, vabzdžių, žiedų, sėklų dėžučių, voratinklių fotografavimas.

Fragmentai, spalvos. Formų griūtis. Neieškau čia jokių menų; tai tik mano santykis su gamta, su gyvybe. Nuolatinio ryšio su ja palaikymas, gamtos jausmo puoselėjimas, taip pat ir mano kaip eksgamtininko / eksgamtosaugininko savotiškas sugrįžimas, sugrįžimo iliuzija.

Tai yra pakartojimo / pasikartojimo kelias, rūšių ir formų pažinimo ar prisiminimo santykis, taip pat estetika ir etika, estetinis pasigėrėjimas. Ir savotiška medžioklė, nes kad ir kaip nemėgčiau ir niekinčiau šiuolaikinę medžioklę (pavyzdžiui, puspročius, žudančius slankas…), deja, mes visi esam iš… medžiotojų, medžiotojų ir rinkėjų.

Gamtos fotografavimas yra savotiškas ritualas – lyg senųjų tikėjimų, kurie tebeslypi mūsų pasąmonėse, nusilenkimas žiedui, vabalui, žalčiui ar tūkstantmečiam ąžuolui.

 

Mazirbė. Laivų kapinės

 

Ir nuvilia, ir įkvepia.

Nuvilia, nes mano laivų kapinių įvaizdis, nežinia kaip ir kada susiformavęs, kitoks – ir laivų griaučių šiose kapinėse kiekis menkas, neverta sakyt jų skaičiaus ir galbūt šią vietą galėčiau vadint kelių laivų kapais.

Įkvepia, nes tai penas minčiai ir vaizduotei – yrančius laivų griaučius praauga medžiai. Jų šaknys pradeda misti (mistiškai? – koks žodžių žaismas!) tų laivų medinio karkaso puvėsiais, po žeme jų liekanas apraizgiusios, apkabinusios. O virš tavo galvos, virš tų kapų ošia amžinai (nors nieko niekur nėra amžino…) žydrai žalios pušys…

Ir Baltijos jūra netoliese, už neaukštų kopų, ir tuo viskas pasakyta.

 

Paint It Black

 

Tie abu mano jaunystės draugai… mirę.

Vienas daugiau nei prieš du dešimtmečius, pernelyg jaunas, paveldėjęs iš tėvo prastą ligą, kitas iškeliavo visai neseniai.

Tačiau mano atminty kartais mes vis dar klausomės rolingstonų „Paint It Black“.

Sukasi – atmenu – kažkokia keista lanksti ir plona, nedidelė plastikinė mėlyna plokštelė ant seno sovietinio patefono. Būta tada dainos įelektrintų juslių ir dvasių. Prigimtinės laisvės ir jaunystės viduje, bet ne šalyje.

Net nežinau, ar tais laikais buvo išleistas dar koks rolingstonų vinilas – vargu bau. Tai buvo egzotika, pralindusi pro geležinės uždangos grotas.

Tik DI patikslina – „perestroikos“ laikais, vos dveji metai prieš atkuriant nepriklausomybę, vienintelė SSRS įrašų leidykla „Melodija“ išleido kompiliaciją (autorizuotą) „The Rolling Stones“. (Nors DI dėl vienintelės įrašų leidyklos klysta – namuos nuo senų laikų buvo nemažai plokštelių, išleistų Rygoje.)

Tačiau dar ir dabar kartais mes trise, pilni pasaulio vilčių, vis dar klausomės daug daug kartų to vienintelio oficialaus rolingstonų įrašo „Paint It Black“:

 

                             I look inside myself
And see my heart is black
I see my red door
I must have it painted black…

 

Atvirumas

 

Ar kadaise buvai tas idiotas, kuris sėdi ilgai prieš tuščią popieriaus lapą ir nieko negali parašyti, išskyrus kelis beprasmius žodžius ar sakinius?

Taip, tikrai buvau.

Buvo laikas, kai labiau norėjau kažką parašyti, negu galėjau.

Dabar ir galėdamas kartais nerašai, nes a priori pasivaidena, kad tai būtų prastai arba pernelyg banalu. Ir, žinoma, tas šalia išdygstantis šėtoniškas beprasmybės – kam to reikia? – jausmas.

Kartais aš pasiilgstu to jauno idioto, kuris kažką rašo ir brauko užrašų knygelėje, taip nieko ir neparašydamas…

 

Apleisties kunigaikštystės laiškai

 

Kadaise rašiau tokią esė: „Didžioji Apleisties kunigaikštystė“.

Tekstai, patekę į knygas, neretai užsimiršta, tačiau realybėje neužsimiršta Apleistis.

Ji nuolat man rašo laiškus, palieka užuominas pačiose įvairiausiose pasaulio vietose, dažniausiai posovietinėje erdvėje.

Ji rašo laiškus vėjo garsais apleistų sodybų griuvėsiuose, ji beria rudenio liūdesio lapų lietų ant išnykstančių dvarų griuvėsių, ji plauna mūro griuvėsių sienas šaltomis lapkričio–gruodžio liūties ašaromis, o žiemą šerkšno ornamentais papuošia pastatų griaučius baltame peizaže.

Apleisties kunigaikštystės laiškai ir liūdni, ir gražūs tuo liūdnumu, ta griuvėsių – vis kitų ir vis kitaip – nykstančia architektonika. Ir tai man gražu, gražiau negu nuodingi rapsų laukai, gražiau negu tas „sutvarkytas“ pasaulis, nes griuvėsiai – kol jie dar yra – yra paskutinė atmintis.

Apleisties kunigaikštystė yra nykstančios, dylančios, nugriaunamos, niekinamos, dažniausiai pasmerktos atminties paskutiniai laiškai.

 

Žiemos liūdesys

 

Ak, žiemos liūdesys belsis į langus.

Nors per anksti apie jį galvot, jis skverbias į mane.

Būna žiemos liūdesys, sunkus it švinas, būna šviesi, nors iš tiesų pilka, žiemos melancholija už lango.

Būna speigo strėlės, veriančios naktį ledinio plieno antgaliais.

Ir visa praeina, teka, nors gali įbrist į tą patį žiemos sniegą, tačiau ne tame pačiame laike.

Nors tas sniegas susiformavo iš Herakleito upių vandens garų, vadinasi, sniegas tų upių brolis ir iš tiesų negalima įbrist į tą patį sniegą.

Ak, žiemos liūdesys kažkodėl beldžias į langą.

 

Jūros link

 

Mokaisi lėto laiko.

Eini Nidoje jūros link, takas jau nubarstytas pirmaisiais geltonais lapais.

Ruduo priartėjo. Lietaus debesų karavanai keliauja dangum.

Ruduo miške ir prie jūros. Toks dvigubas ruduo – gamtoj ir manyje.

Mano ruduo, kurs manyje, deja, jau nesibaigs pavasariu.

Einu jūros link.

Mokausi lėto laiko lėtesnio žingsnio.