Literatūra
Trys slovėnų poetės
Jie netiki, kad kitas pasiliks,
netiki suaugusiaisiais,
kad šie ką nors žino, nors žmones
gali tai erzinti.
Nežinodami, kad yra mirę,
sunkiai priima sprendimus ir mokosi,
tačiau žino galintys skristi.
Kambarys su laumšluote
Įdienojus išsiruošiu į apleistą namą už miško. Apleistybių lankymas – kasmetinis mano ritualas, bastymosi sezono atskaitos taškas. Per entropijos dėsnius mėginant suvokti atsinaujinimo matą ir jo santykį su visa griūvančiu ir gožiančiu. Tik ankstyvu pavasariu įmanoma pasiekti vėliau nepereinamais šabakštynais užželiančias tau atšiaurias ir nesvetingas teritorijas.
Neužmirštamas
Jau nuo pat koncerto pradžios jautė itin įdėmų vienos pirmoje eilėje sėdinčios žiūrovės žvilgsnį. Ji ne tiek smagiai juokėsi kartu su visais, kiek stebėjo jį, nė akimirkos nenuleisdama akių. Tai sužadino jo smalsumą, bet ir šiek tiek trikdė, ir Arvydas vis sugrįždavo akimis prie jos, kelis kartus pakalbino, bet moteris nieko neatsakė, tik linktelėjo ir maloniai nusišypsojo.
Ponia Juodelienė
Mano tėveliai gyveno, man regis, uždarą šeimos gyvenimą. Mamytė, kai buvo jaunesnė, dažnai pasakodavo, kad ji norėjusi dažniau eiti į svečius ar priimti juos namuose, bet tėvelis sakydavo, kad geriau nueiti į teatrą ir kiną, o tie susitikimai paprastai baigiasi tik pasiplepėjimu.
Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (12)
Rašydamas, užrašęs tikrai gerą sakinį ar žodžių junginį, nepatiriu tokio didelio malonumo, kokį jaučiu archyve atradęs dokumentą. Tas atradimo momentas – euforija ir ekstazė viename. Kai akis pasidaro tiek įgudusi, kad ieškodama rašto pavyzdžių gali iš mažiausios detalės atpažinti ieškomą braižą, vyksta ne skaitymas, o vaizdų skenavimas.
Pelenų dienos
Peršokdamas į savąjį (gyvenimą), tarčiau, kad šiuo metu man aktuali mažesnės apimties mįslė, būtent: kada aš pagaliau numirsiu? Ir – kokio atspalvio pelenai byrės ant manęs mirties valandą? Ar sugebėsiu šnabždėti „Ave, Maria“, kurią lotyniškai išmokau būtent iš geriausio Fossės kūrinio „Septology“, tapatindamasis su pagrindiniu jo personažu tapytoju Asle: „Ora pro nobis peccatoribus nunc et in hora mortis nostrae“?
Marika
Margučius dažau vyne – laikau juos per naktį ir ryte jie pasidengia žėrinčia tamsaus sukrešėjusio kraujo spalvos mantija, kurioje adata galima išbraižyti viską, ko įsigeisi, išrašyti tekstus ir mylimųjų vardus.
C’est la vie
Pabandysiu tą aprašyti ir pasistengsiu užmiršti.
Velnio spąstai prasidėjo nuo pirmadienio (parodos atidarymas – penktadienį).
Ryte sutinku Nidą („Vartų“ direktorę) ir trečią kartą jai primenu, kad šiandien penktą valandą būtinai turiu įeiti į „Vartus“ – mat Gaga (architektė Gražina Pajarskaitė) turi tik vieną laisvą vakarą parodai ruošti. Patikina, kad ji pati asmeniškai bus „Vartuose“ ir mane įleis.
Šito laiko knyga: trys „Marialės“ pamokos
„Marialė“ kuria kitokią atmosferą – šaltos, aštrios ir slidžios tikrovės su keista nebuvimo akivaizdybe. Nuo pat knygos pradžios prasideda pyktis – be pagiežos, be dirbtinio susimenkinimo, be pavydo, be keršto – kaip Sylvios Plath.
UŽTIKUS KRŪMELĮ RŪTŲ
nupinti vainikėlį
užsidėti ant galvelės
kad nurimčiau
atjaunėčiau
pakilčiau lig žvaigždžių
