Literatūra
miego dienoraštis
sapnuoju, kad baigėsi dantų pasta
kad nemunu plaukia baltas automobilis
kad laukiuosi vaiko ir esu tame automobilyje
kad stoviu ant kranto ir žiūriu, kaip jis tolsta
Haikukū
žaisdavom vakarais
negyvą kareivį
gulėt
ir nejudėt
negalvot
ir nemirksėt
ir tas kuris sugebės
nemirs
niekados
Socializuotis su tekstu
Išmesti iš teksto ankstesnius juodraščius, sutvarkyti knygų lentyną, padėti daiktus į jiems skirtas vietas, nušluostyti dulkes, palaistyti gėles – tai didžiausi mano profesionalių įgūdžių greitikliai ir kūrybiškiausi rašymo momentai.
Klinikose
Ilgai sėdėdamas prie gydytojo kabineto durų, gali prisigalvoti visokiausių keistenybių. Kažkurį kartą tėvas pasakė: „Įsivaizduok, kaip atrodytų visi šie žmonės, jeigu būtų išsirengę nuogai.“ Niekada netekę būti viešosiose pirtyse, tačiau kartais pakanka nueiti į paplūdimį…
Pasirinkimas
– Nu labas, klausyk, padėk apsispręst…
– Sveikutis, kokiu klausimu?
– Na, jau maniau pirštis Mildai, bet staiga parašė Liucija ir…
– Ir?
Neparuoštas rodyti gyvenimas
Neparuoštas rodyti gyvenimas, kol į nugarą nekvėpuoja viešumas, būna visoks: netvarkingas, gėdingas, purvinas, jaukus, intymus, kartais pedantiškas. Bet tai, kad psichologijoje gerai žinomas privatusis „aš“ egzistuoja, dar nereiškia, kad gatvės pilnos dorianų grėjų, o dulkėtose mansardose – šimtai suslėptų portretų, skirtų nebent pusaklėms žiurkėms.
Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (10)
Knygyne sutikau Eglę, ji priminė, kad naujo dienoraščio publikacijai teksto reiks sausio pradžioje. Pasidžiaugėme, kad jau apsisuko metai nuo pirmos publikacijos pernai gruodžio 6 dieną.
Teisingas lapkritis
Ir, gulėdamas ant matraco bei ilsėdamasis, pasidaviau, susitaikiau su viskuo, leidausi nešamas Kosmoso. Susitaikiau su visais tais žmonėmis, kuriuos nelabai mėgstu. Paskui – ir su savimi. Tuo, kuris yra daugybę kartų melavęs. Tuo, kuris įžeidė, įskaudino per savo gyvenimą šimtus žmonių. Tuo, kuris tiek sykių apsimetinėjo, pūtėsi, dėjosi esąs kažin kas… Juk ir anie, ir aš elgėmės pagal savo prigimtį. Juk ir anie, ir aš buvome taip parašyti. Pajutau, kad tapau žiauriai lengvas visom prasmėm. Pajutau, kad mane, tokį lengvą nieką, ramiai neša tolyn Paukščių Tako tėkmė…
Senienos ir naujienos (20)
Rašydama apie Dovilės Zelčiūtės knygą „Radybos“, kėliau klausimą, ar ji tikrai prastesnė už Kaušpėdo „Koplyčią“ ar Jauniaus Petraičio „Tu kažką turi“. Atsakiau sau, kad jos panašaus lygio, bet Dovilės vis vien literatūriškesnė.
Jaunystės dienų kompiuteriui
pamenu kaip sėdėdavome pakaitom
su sesėm prie kompiuterio ir susirašinėdavom
su visokiais egiptiečiais kurie siūlydavo seksą
internetu trylikametėms
manot mes nesutikdavom
