Esė suderintam pianinui
Kas žino, kodėl mes veržiamės į keistas vietas, keliaujame į nežinomus kraštus – nepatogiais autobusais, lėtais traukiniais, „Ryanair“ lėktuvais? Kodėl einame į teatrą ir klausomės muzikos?
Yra klausimų be atsakymų, yra dalykų, kurie nepaklausiami, neuždaromi į kelis žodžius su klaustuku sakinio gale. Jie reikalauja pagarbos – prie jų galima prisiartinti tik kitaip: neiškrentant pro sietus su mažais sakiniais, neišsakant jų tiesmukai. Būsi atskirtas, atsijotas – Visatos aukso dulkių ieškotojų paverstas smėlio kalnu. Tiek kartų buvome iškritę – žmogaus proto kūrinija iškrinta, viltys ir jausmai, visa praeitis iškrinta į smėlio kalną, ateities lieptai ir rūkai.
Kas lieka? Fortepijono skambesys. Pačių pradžia – kurianti versmė, erdvės, kurių ilgimasi, apie kurias rašo Viktorija Daujotytė. Jų čia nėra. Jos atsiranda stebuklingai, amžinai gyvendamos, neišlikdamos net akimirkai.
Vilniuje, „Vagos“ knygyne, leidausi į įspūdingą, viliojančią kelionę, vartydamas lietuvių autorių knygas – kažko ieškodamas. Atsiverčiau Viktorijos Daujotytės knygą „Kalbėjimo(si) erčios“ – kažką išgirdau ir iš karto pasirinkau. Kodėl? Nežinau. Perskaitęs žinojau – tai buvo pradžios, erdvės, Niekio (Visko) skambesys, tvyrantis sakinių krūvose, kalnuose, lysvėse ir Arvydo Šliogerio laike sustabdytose metafizinėse bulvėse (p. 17).
Skyrelis „Slenkstis“ – tai, kas buvo Viktorijai Daujotytei svarbu. Svarbiau už viską – Arvydo Šliogerio desperatiškai rankose ištiestas Niekis – bulvė, jo lietuviškas Hamleto–Don Kichoto variantas. Šliogerio nuolankumas, pažeidžiamumas ir nusižeminimas kviečia mus eiti Niekio laukais. Minties nėra – yra tik jos atsiradimas. Išskirtinis įvykis – minties ir veiksmo pavyzdys lietuvių kultūroje.
Šliogeris fotografuodavo. Ar jis fotografavo Niekį? Jis buvo šerpas, vedęs mus į Niekio kambarį, į kurį nueiti reikia drąsos, nuolankumo ir lengvumo – kiekvienas gali įžengti. Įžengus, Niekis atsiras visuose grioviuose, baisiausiuose laužynuose, kalbos griuvėsiuose – švytėdamas ir nieko nesakydamas. Nepasakoma ir nepasidalijama. Tik nenusakomas egzistencijos kvapas, tyla, virpanti stiklinė vandens ant stalo. Įžengęs pritils ir nieko nepasakys.
Ar Šliogeris buvo jį sutikęs? Nežinau. Niekas nežinos – tik jis pats. Kiekvienas pats asmeniškai sutinka Niekį – versmę, pradžią. Tai be galo asmeniška. Yra link jo einančių – galbūt jį pamatė. Viktorija Daujotytė rašo apie „liepų gaudesį“ (p. 142), cituoja Vaidoto Daunio egzistencinius blyksnius. Ji kuria peizažą, rodo kambarius, veda mus per kalbą, literatūrą – už jos ribų. Jeigu kažkas yra – tai ten. Ten glūdi tai, kas nepamatuojama, nenufotografuojama – kaip elektronas. Kiekvienas prisilietimas bus dalinis, žmogaus atspindys – ne jis.
Ir kalba – tik atspindys. Viktorija Daujotytė tai aiškiai jaučia – todėl ji rašo šią knygą. Ji leidžiasi į sąmonės gelmes, į metafiziką, kuri gimdo žodžius, bet jais netampa. Ji kalba apie Rimvydo Stankevičiaus „kertinį skiemenį“ (p. 112), apie tai, kad „poezijoje yra daugiau, nei žino pats poetas“, apie žmogų, uždarytą į savo ribas, – apie dramą.
Ji kalba apie semiotinius modelius, kurie paliečia simbolių pradžios vaizdus – dar neįgarsintus, neišdidintus tiek, kad būtų atpažįstami. Jie yra, ir apie juos žinome mažiau nei apie sapnus. Nepamatomi, nesugaunami – jie patvirtina savo buvimą žmogaus vaizdų ir kūrinijos atsiradimu. Sukūrimu – iš Niekio, iš pradžios. Ta pradžia turi savyje visas būsimąsias taisykles ir tiesas. Ji gali išlikti tik būdama pradžia.
Poetai ir rašytojai eina į tą Niekio – pradžios kambarį. Bent pasibeldžia. Ir staiga skaitytojas pajunta – kažkas ten yra, kažkas vyksta, juda, gaudžia.
Ką kalba gali pasakyti apie žmogų? Nedaug. Ne daugiau nei kvantinė fizika apie elektroną. Fotografuoti – statiškas būsenas, savo atspindžius. Šliogeris ilgisi pradžios – Niekio, kurio nerado daiktuose ir žmonėse. Ar jis surado Niekį? Tik jis pats žino. Niekis būtų uždegęs Šliogerio daiktus šviesa. Pradžia pasirodo daiktuose, kai stebėtojas ją atranda savyje. Ne kaip fizikas – užfiksuotas elektronas nėra elektronas.
Mes neturime nieko daugiau, tik Pradžią savyje: atsirandančią ir gyvą. Kai Šliogeris ir Daujotytė atranda versmę, ji nušviečia daiktus, o kalba – kad ir kokia ji būtų – tampa nepasakoma tiesa. Nes kalba nėra pradžia; pradžia per kalbą regi.
Viktorija Daujotytė yra versmės, kalbos erdvės, literatūros atsiradimo liudininkė. Upė, kuria kalba teka. Erdvė, kurioje literatūra atsiranda, ir daiktai toje Pradžioje. Pasaulis – atsirandantis.
Šliogerio desperacija prieš metafizinį nušvitimą – bulvių laukas, aiškus iki vulgarumo, svetimas, – išmeta jį į Niekio kosmosą. Jis prisimena vaikystę, kai buvo sutikęs Niekį – topolių šlamesyje, motinos žingsniuose jis atsispindėjo. Ir nutrūko, kai nebuvo reginčio, nebuvo veidrodžio. Šliogeriui Niekis atsiranda atsispindėdamas kriokiančiose gatvėse, subirusiuose žodžiuose, spaudos klišėse – reikia tik regėtojo. Nesvarbu, ar bulvė, ar muzika prieš jį – abiejų nėra. Regėtojas regi jų atsiradimą. Daujotytė regi kūrybos atsiradimą.
Jeigu žodžiai, daiktai, mintys – tik nuotraukos nenufotografuojamo objekto, tai kas tuomet lieka? Tų nuotraukų byrėjimas. Vėjas, įrašytas į kadrų junginius. Judantis ir gyvas – tai, kas yra prieš atsiradimą. Šliogerio Niekis sujungia fragmentus į atsiradimą – nesikartojančią srovę, kūrybą. Yra tik amžinas virsmas, kurį poezija ir kūryba kartais atspindi.
Nori atrasti – turi prarasti. Viską.
Iškritę iš kosminės tvarkos. Kosminis buvimas yra tvarka – gamtos srautai, garsai ir spalvos yra tvarka. Grįžimas į tą tvarką išgrynina žmogų. Už kalbos, už žodžių, už supratimo slypi pusiausvyra, ritmas, grąžinantis sūpuokles į pradinį aukštį.
Daujotytė grįžta į Žemaitę – į pirmykštį nerimą, nesutalpinamą į gramatiką, į logos, kuris yra, bet netariamas. Jeigu atimsime iš Žemaitės XIX amžių, žemdirbišką gyvenimą, jo įvardijimą – kas liks? Garsas ir ritmas, pasakymo įtaiga (p. 21) – tai, kas neįvardijama, ūžia, verda, nenurimsta, prasiveržia į kalbos paviršių. Klausimas: „Kuo aš pavirtau?“ Turinys, suspaustas į statiškus pakartojimus, – dabartiniai gyvenimo štampai ir jų gramatikos. Nepageidauti jų, nenorėti – ir kartais jų nelieka, tik jaudulys: „pavojus prarasti save, savo savastį“ (p. 22), kuri negali išnykti. Tai, kas negali išnykti, – to čia nėra. Daujotytė per Žemaitę regi pradžią. Kriokliai nematomo vandens bėga, tyška.
Literatūra palieka ženklus – didžiausiame kalbos ir gamtos lauke. Refleksija yra antrinė – pratęsia erdvę, išplečia, padaro ją matomą. Atpažįstama Žemaitės modernybė: versmė čia pat, niekur nebuvo išėjusi. Mes – jos reliktas. Išraiškose jos nerasime. Žemaitė nepanaši į Žemaitę – ji nežinoma, ji yra. Neieškokite pavidaluose asmenų – jie yra, bet jų buvimas nepaliečiamas – jie neišreiškiami. Jie liejasi per tai, kas neišreiškiama.
Kultūra kaip metafizinis reiškinys. „Kūrybą reikia ištverti“, – rašo Daujotytė (p. 30). „Kas ištveria, tas ir rašytojas – taip, bet ir dar kažkas.“
Ji kalba apie Vaižganto ir Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės vidinę transcendenciją, „giliąją kultūrą“. „Iš to, kas čia pat, kas nepasiekiama“, jie iškyla kaip „laiko neapsemti gūbriai“ (p. 32, 33). Reikalingi kaip atskaitos taškai kultūros kūrinijoje – daugiau nieko nėra, tik erdvės tarp galaktikų.
Tai, kas yra – atsiranda, tampa sėklos gyvastimi, – išsprogsta visais pavidalais. Medis sėklos gyvastyje yra visais savo pavidalais. Medis gimsta ir miršta vienu metu.
Visų pastangų kulminacija yra „sukurti galintį sukurti“ (p. 37). Tai, kas jau atsiradę, įrašyta į akmenis ir mintis, visuomet lieka likimu. Tam, kas yra, teka, virsta, tampa, atsiranda, dėsniai nereikalingi. Daujotytės pasaulyje kalba nėra teiginiai, informacija, aprašymai. „Kalbos trūkumas rodosi kaip jausmo energijos trūkumas gyvenime“ – versmės, nepasakomos gelmės stygius. Daujotytė rašo apie kalbos naudojimą be priežasties – dainas kaime ir literatūrą. Ten kalba atsiranda.
Liepų gaudesys. Daujotytė kalba apie poetinio jausmo trūkumą, apie „gyvąją gyvastingumo prigimtį“ (p. 100), apie didžių metakalbos objektų stygių (p. 97). Kalba yra atspindys ją nešančių objektų ir visko, kas už jų. Ji pati savęs nemato – tik atsiranda. Niekur nėra žemėje namų – tik Niekis. Jis gyvas, juda, teka, plaukia. „Forma prasideda baigdamasi ir baigiasi prasidėdama, vadinasi, tik pulsuoja“ (p. 111).
„Kai visai nieko nebegalėsiu, ar priimsi mane šlavėju į „Regnum“?“ – klausia Šliogeris Vaidoto Daunio. „Poezija tėra kartais, pasirodydama ir iš savo latentinių būsenų išnirdama, nušvisdama“ (p. 133). Akmenys jaučia patys save, senovinis dainų pasaulis jaučia save. „Ir tokia begalinė rimtis“ (p. 141).
„Kiek kartų žiūrėjau į žydinčią liepą, kiek kartų klausiausi kosminio gausmo“ (p. 142). „Gal jau ir mažiau begirdžiu… bet liepos gaudesį girdžiu vis iš giliau“ (p. 142). „Skaitant tekstą, mus užvaldo suvokimas, kad susitinkame su tuo, kas tarsi glūdėjo mumyse“ (p. 192).
Niekio vandenynas. Sąmonė – Niekio dalelė žmoguje. Kalba be žodžių – atsiveria viskas, gyvastis raibuliuoja. Kuo mažiau nori, tuo daugiau turi; kuo mažiau sakai, tuo daugiau atsiveria.
„Vienintelė mąstymo perspektyva – nužengimas į pirminę esmę. Joje nėra nieko, ko gali nebūti“ (p. 218). Joje yra viskas, kas gali būti: sąmonė, buvimas, atsiradimas žmonėse, daiktuose, atomuose, planetose, žvaigždėse.
Tai, kas yra, – neaprašoma. Pasiekiama tik dalis, pasiekiama instrumento ribos.
Meno objektai tokie pat nepažinūs. Abstrakcija yra esančių formų šešėlis, kopija, ne originalas. Abstrakcija yra tobulas slydimas. Abstrakcija atspindi galimybę atsirasti tam, kame nėra klaidų. „Poetinis būdas – pirminis. Pirminiai žodžiai, jutimai, daiktai“ (p. 206). „Į bendraautorius gyvenimas priima tik kūrybingiausius“, – rašo Daujotytė (p. 207).
„Neatrastos atramos – poezija“, – rašo Hölderlinas (p. 218). Poezija – būsena prieš patyrimą, blyksnis prieš atsiradimą, kurio niekada nebuvo. „Viskas vyksta tarsi savaime“, – rašo Daujotytė (p. 220).
Esu sau nepažįstamas. Nauja vieta, naujas gyvenimas – tik taip esu. Niekis yra gyvas ir yra dabar. Visa kita – mirę žmogaus konstrukcijos, be gyvastingumo.
Pabaiga. Ant neįžvelgiamos sienos žmogus projektuoja tokį pat neįžvelgiamą save, pats tuo nebūdamas. Nutrauktos tezės, prieštaringos konstrukcijos, dėsniai – nieko apie sieną ir jį nepasako. Lieka tik ilgesys – besiskverbiantis iš Daujotytės ir Šliogerio tekstų. Niekio dalelė išjungia prožektorius ir galios neturinčius jų vaizdus. Ir kalba nebus reikalinga. Ji suderina žmogų kaip instrumentą, suderina fortepijoną. Ji žyra iš žmogaus – be priežasties.
