Klinikose

Taip ir nepriprasdamas, „įpratau“ anksti keltis. Kiekvieną kartą raminu save tik tuo, kad nereikia belstis papildomo šimto kilometrų iš Vilniaus. Permiegu sodo namelyje, kuo tikriausiame vasarnamyje kiaurais langais ir skylėtomis durimis, tada nuvažiuoju iki tėvų namų, ir automobiliu lekiame į Kauną. Anksti keltis išmokau dar studijų metais. Pirmas, ankstyviausias, autobusas į Vilnių važiuodavo, rodos, pusę septynių. Nenorėdamas (ypač pirmame kurse) papildomos nakties leisti kambaryje su svetimais žmonėmis, kiekvieną savaitę patirdavau įtempto budėjimo naktį su kasvalandiniais, kaspusvalandiniais prabudimais. Ši praktika baigėsi tuo, kad po metų, keldamasis į autobusą, turėjusį nuvežti į vasaros praktiką, apalpau vonios kambaryje. Tad vėliau reguliariai tuo nebeužsiimdavau… Dabar vėl. Visada galvodavau, kad dirbti vidiniu laikrodžiu lengviausia yra vasarą. Miške beveik be pertraukos duodasi paukščiai, jiems pritaria kūdros varlės ir daržo žiogai. Žinoma, sparnuočiai garsiausiai sklaidosi pavasariais. O su žiogais šiais metais buvo blogai. Silpna, beveik negirdima jų muzikėlė. Mano nuostabai, įsitvirtinus rudeniui, miegas tampa jautresnis. Klausa gaudyte gaudo kiekvieną beveik aklinoje tamsoje ir tyloje pasigirstantį garselį. Neįsivaizdavau, kad taip jautriai reaguoju į kapsinčius nuo ąžuolo ant namo stogo lašus. Tik vėsumoje ir tamsoje keltis sunkiau.

Negalvojau, kad laikinoji sostinė yra taip arti Dzūkijos sostapilės. Ypač kai važiuoji ne per Garliavą, o pasuki per Rokus. Šiaip tik išvažiavus iš Alytaus apima baisi nykuma. Nemuno slėnis perauga į begalinę vartotojišką lygumą, galinčią vaidinti bet kuriame Antonioni filme. Miklusėnai, Rutka, Raudonikiai, Geniai – mano močiutės ankstyvosios vaikystės vietos, šias ji šiltai ir ilgesingai prisimindavo, ypač čigonus, kurie išskleisdavo palapines, kūrendavo laužus ir dainuodavo savo dainas. Brėkštančioje dienoje rodosi kažkokia elektros pastotė, aukštomis tvoromis aptverta nežinomos paskirties gamybos įmonė, plastikiniais langų rėmais besipuikuojanti sodyba. Rūkuose paskendusią monotoniją išblaško Balbieriškis ir netoliese regimas Nemunas, netrukus – eglių kolonomis paramstytas Prienų šilas. Rodyklė siūlo aplankyti „aukščiausią Lietuvos medį“. „Et, kada nors kitą kartą.“ Kažkur prieš Rokus kryžkelę ženklina betoninis savo širdį demonstruojantis Jėzus. Dėl važiavimų į klinikas iš arti pamačiau Napoleono kalną. Kalnas kaip ir daugelis kitų. Net stebina, kad imperatorius kabarojosi į tą gūbrį, nebent gulbių, plaukiojančių Nemune, pažiūrėti.

Ilgai sėdėdamas prie gydytojo kabineto durų, gali prisigalvoti visokiausių keistenybių. Kažkurį kartą tėvas pasakė: „Įsivaizduok, kaip atrodytų visi šie žmonės, jeigu būtų išsirengę nuogai.“ Niekada netekę būti viešosiose pirtyse, tačiau kartais pakanka nueiti į paplūdimį (nesvarbu, kokį – pajūryje, paežerėje ar prie upės), kad įsitikintum žmogiškojo kūno menkumu. O gal atvirkščiai – didybe? (Čia pats sau užduodu retorinį klausimą…) Didžioji dalis pacientų yra garbingo amžiaus, todėl jų kūnuose įsirėžusios visokios patirtys. Skausmingos, liūdnos, geros, gražios, susijusios su laime ir įvairiomis negandomis. Regis, kad blogieji nutikimai palieka daugiau randų nei didžiausi džiaugsmai. Daug (ypač vyrų) – pilvotų, apdribusių, šlubuojančių, kreivų ir šleivų. Amžius susuka net išskirtiniausias gražuoles. Ir jeigu jaunystę laikytume (o mūsuose tai yra norma) etalonu, kalokagatiniu orientyru, tuomet didžiajai masei individų, leidžiančių laiką šiuose koridoriuose, tikrai yra nepasisekę. Jie sėdi čia, užuot leidę laiką sporto klubuose, kino teatruose, restoranuose ar kavinėse. Užsiima niekam verta veikla. Natūraliai jų kūnai nėra patrauklūs. Nuogi atrodytų dar baisiau. Žvelgiant dailininko žvilgsniu – atvirkščiai. Kiekviena riebalinė rievė, artrito ir kitokių ligų deformuoti sąnariai, jau ne tik veidus išvagojusios raukšlės šiuos žmones gražina.

Kitas tėviškas pastebėjimas apie duris. Valdiškose gydymo įstaigose jos nervingai trankomos. Privačiose gydyklose švelniai užsidaro. Pastarosiose net žvilgsnius sugeria minkštos grindų dangos. O valdiškuose namuose padai daužosi į „zelco“ ornamentiką. Nuo paauglystės, kai pradėjau savarankiškai lankyti gydytojus, kamuoja didžioji abejonė ir neatsakytas klausimas – kabineto duris reikia tiesiog atverti ir drąsiai eiti vidun, baikščiai belsti, tikintis išgirsti riktelėjimus „prašom“, „užeikite“, ar tiesiog laukti, „kol pakvies“. Ne vienas, šviežiai atėjęs, kažko panašaus ir paklausia. Seniau laukiantieji draugiškai atsako arba abejingai gūžtelna pečiais. Priklauso nuo ištverto laiko trukmės ir jai atvirkščiai proporcingos nuotaikos. Prieš kelerius metus lydėjau ranką susilaužiusį sūnų pas specialistą. Pabeldžiau, klausdamas, ar galima. „Negi nematote, kad užimta?“ – gana piktai atsakė už stalo sėdintis barzdotas daktaras. „Nesu rentgenologas, nematau kiaurai per duris“, – atsakiau rentgeno tyrėjui. Sceną stebėjo dvi kaukėtos būtybės (veiksmas vyko per pandemiją, rutininio karantino metu), vėliau paaiškėjo – rezidentai, turbūt irgi lavinantys įgūdžius stebėti kiaurai, regėti peršviečiamai.

Sėdėdamas prie kabineto durų, – prie šių priklijuotas baltas popieriaus lapas informuoja, jog dėl didesnio pacientų skaičiaus (o kada jis buvo mažesnis?) gali tekti laukti dvi valandas, – norom nenorom imi studijuoti aplinką, ne tik žmones. Taigi, grindys… Lietuvių kalbos komisijos konsultacijų bankas aiškina, esą „zelcas – nevartotina svetimybė, vartotinas žodis slėgtainis (žr. kn. „Kalbos patarimai. 4: Leksika: 1. Skolinių vartojimas“, Vilnius, 2013, p. 95). [...] Zelcas buvo įrašytas į Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, patvirtintą Kalbos komisijos 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 68.“ Slėgtainio raštų grindys nenumaldomai primena sistemą, visu savo presų ir volų svoriu slegiančią žmones. Bet baisioji klaida – žodis „zelcas“ turi panašaus semantinio skambesio kaip ir terminas „sovietmetis“, kurio rudimentų neatsikratome tarsi epochos šaltį primenančių grindų.

Sistema slegia visus – esančius ir vienoje, ir kitoje kabinetinių durų pusėje. Ne pirmą kartą laukdamas prie to paties numerio durų, kas kartą girdžiu, kaip seselė, nukreipdama pacientus į kitame koridoriuje esančią patalpą, vis sako „kolidorius“. Diena dienon, užsispyrusiai. Ne „koridorius“, o „kolidorius“. Pateisinu šią lingvistinę nesąmonę tik rutininiu buvimu sistemoje ant „zelcinių“ grindų.

Autoriaus piešinys

Kitame „kolidoriuje“ dirbanti gydytoja neuždaro savo kabineto durų. Prietemoje skendi karinius žiūronus ar teleskopus primenantys oftalmologijos aparatai. Tiesiog įėjus į kabinetą, nesibeldus ir neklausus, tik pasisveikinus, ji nereaguoja niekaip. Bandant ką nors pasiaiškinti, ji reaguoja įsakmiai. Vėlgi primena mano paties apsilankymą pas dantų gydytoją. Šioji atvirai bjaurėjosi mano baimėmis ir pykinimais taisant išlūžusį krūminį dantį. Visa tai kiekvieno seanso (o jų buvo ne vienas ir ne du) pabaigoje ji verbalizuodavo vienu žodžiu: „Užsičiaupk!“ Taigi, prieblandos daktarei išeidamas šmaikščiai pasakiau: „Linkiu jums blogos dienos!“ Ši frazė nuplėšė jos šaltumo ir niūrumo kaukę. Iššoko pavymui, priekaištaudama mano gimdytojams, kad šie kultūringai neišauklėjo savo į antrą pusšimtį įkopusio niekam tikusio sūnaus.

Bet žinau, kad nereikia auklėti medikų. Jų (gal tik mano įsivaizduojamas?) nervingumas ir netgi pyktis dažniausiai nėra nukreipti į konkrečius pacientus bei jų elgesio sutrikimus. Kabinete vis stebiu, kaip gydytoja ar seselė nervingai čiumpa tėvui už pakaušio ir pristumia galvą prie akispūdį ar dar kažką matuojančio aparato – mat jis vis nesusipranta priglausti kaktos prie tam tikros plokštelės, primenančios samurajaus šalmo dalį. Nieko, po keleto vizitų ir vis pasikartojančio baudžiamosios medicinos judesio kakta jau automatiškai liečia pilko plastiko žvyną. Žiūriu, kaip tėvas klusniai bando vykdyti kartais net pakeltu balsu ištariamas komandas. Kad ir: „Žiūrėkite tiesiai! Žiūrėkite tiesiai!!! Kodėl jūs nežiūrite tiesiai?!“ Žvelgiant iš šono neatrodo, kad nežiūrima ten, kur liepiama. Bet darbuotojos nekantrumą galima suprasti ir pateisinti tuo, kad už kelių minučių teks priimti kitą pacientą. Konvejeris negali sustoti.

Regis, kad sistemos slėgį lengviausiai atlaiko kitų, paralelinių, sistemų atstovai. Per kiekvieną vizitą stebiu ir stebiuosi, kokios naujos socialinės grupės ambasadorius teks pamatyti. Pirmą kartą, tai buvo ankstyvas rytas, kalinį iš kažkurios „zonos“ ar tardymo izoliatoriaus atlydėjo du policininkai. Šiems tai buvo tarnybinė rutina, abu jauni vyrai buvo panirę į savo telefonų ekranus. Net pradėjau svarstyti – ką jie taip įnirtingai stebi, nagrinėja savo tarnybinėmis valandomis? Turbūt tyrinėja kokius nors virtualius nusikaltimus ar bando juos užkardyti? Prisimindamas paprastai rytais žiūrimus kriminalinius serialus (kad ir „Leipcigo kriminalinę policiją“), įsivaizduoju, pavyzdžiui, kad pareigūnai, susikūrę fiktyvias paskyras, bando išardyti pornografijos tinklą ar trikdo narkotikų platintojų ramybę. Jiems tai darbinė kasdienybė. Bet būtumėte matę atvesdinto piliečio veidą. Jam, vienam iš nedaugelio, vizitas klinikose – šventė! Tegul ir surakintomis rankomis, į aplinką jis žvelgė plačiai atmerktomis (įdomu, ką jam diagnozavo – glaukomą ar kataraktą?) ir pasaulinio džiugesio kupinomis akimis. Kitą kartą šalia gretimo kabineto durų įsikūrė dvi vienuolės. Viena, vyresnė, sėdėjo vežimėlyje, kita, lydinčioji, nuolat tvarkė ratuoto prietaiso pakojus. Kad vyresniosios pėdoms būtų patogiau. Didelės laimės šios seserys nespinduliavo, tačiau ir nesijautė labai svetimos ant tų slėgtainiškų grindų. Net pagyvenusi pora regėjosi kaip nedidelis šios sistemos posistemis – mat moteris (sprendžiant iš garsių dialogų su sutuoktiniu) kadaise čia dirbo. Ne gydytoja. Geriausiu atveju sesele, bet dar labiau tikėtina, kad virtuvėje. Ji garsiai komentavo koridoriuose pasirodančius medikus. „Matai – ten toliau toji, N.“ – „Kaip aš galiu matyti iš tokio atstumo, juk sėdžiu prie akių specialisto kabineto durų?“ Keisdama temas ir potemes, moteriškė daug kalbėjo, kad reikia atsikratyti sodyba. „Iš jos juk nėra jokios naudos, tik pinigus leidžiame.“ – „Bet juk nauda ne tik piniguose.“ – „O kur dar?..“ Trumpai besitęsusi pauzė liudijo, kad naudos nebūna ten, kur nėra pinigų. Viena iš priežasčių, kodėl reikia atsikratyti tuo naudos neteikiančiu žemės gabalu su namu, yra žalčiai. „Jų pilna!“

Visuomet ištyrinėju meno kūrinius, eksponuojamus gydymo įstaigose. Tokia mano profesinio gyvenimo neišvengiamybė. Iki šiol pamenu kognityvinį disonansą, ištikusį Santaros klinikose, tame onkologijos skyriuje, kur moterims išpjauna gimdas ar kiaušides. Viena, kita šešėliškai šliaužioja koridoriuje, įsisukusi į chalatą, o ant sienų iškabintos Stasio Krasausko „Žmogaus gimimo“ reprodukcijos sarkastiškai deklaruoja, kad viskas bus gerai. Tik optimistiškai reikia tuo tikėti… Šiose klinikose nėra nieko. Tik plikos sienos. Kadaise lankytojus džiuginusių paveikslų ar informavusių sienlaikraščių (paprastai reklamuojami kokie nors vaistai ar išklojama atmintinė, kaip elgtis sergant gripu, glaukoma ar silpnaprotyste) būtovę liudija vinių galvutės, užtepliotos tokios pačios spalvos dažais kaip sienos. Hole – regis, vadinamaisiais klijiniais dažais ištapyta kompozicija. Bandžiau patyrinėti atidžiau, paieškoti autorystę nurodančio parašo, bet – veltui. Ryškiomis spalvomis ištapyta scena su vaivorykštėmis ir vaikučiais. Ne itin kelianti nuotaiką, šiek tiek senstelėjusiai atsiduodanti aštuntojo dešimtmečio poparto ar psichodelinio meno stilistika. Taip, psichodelikos čia nemažai… Arba įsivaizduokite Fernand’o Léger būdu stilizuotą mūsų Kazį Šimonį. Ar ant sienų ne visai grabiai perkeltas vaikiškų knygelių iliustracijas iš devintojo dešimtmečio. Panašaus plauko institucijose mano, kaip dailės kritiko, instinktai ir pojūčiai visuomet paaštrėja, tampu irzliai priekabesnis. Katarsio nesuteikė net kažkuriuose gimdymo namuose kadaise išvystos Dalios Kasčiūnaitės nutapytos obelys. Žydintys vaismedžiai kokią trečią valandą nakties atlydint aimanuojančią gimdyvę regisi it blogas sapnas.

Šiame klinikų korpuse galima pamatyti ne vieną už rankų susikibusią pagyvenusią porą. Kur nors kitur, gatvėje, tai atrodytų jautriai gražu. Čia tas susikabinimas retai yra nulemtas abipusių sentimentų (nors neatmeskime šio dalyko). Tiesiog vienas matantis ar reginti veda kitą – kurio ar kurios akių šviesa nėra jau labai ryški.

Pirmą kartą lankydamasis įstaigoje būni apimtas pačiam sau neįsisąmonintos energijos ir entuziazmo. Ši tuštybė, it koks kontrabandinis balionas, gana greitai subliūkšta, turbūt praėjus ne minėtoms dviem, trims valandoms, o pirmoms dvidešimčiai minučių.

Žmonių pokalbiai. Žinoma, daugiausia šnekama apie sveikatą. Ypač aktyvūs būna tie, kurie lankosi ne pirmą ar trečią kartą. Patys plepiausi – atbuvę kelis šio organizmo ratus (kabinetus, korpusus). Didžioji dalis jau tapę prigimtiniais organiškais pesimistais. Taip ir girdi ironiškai išsitariant: „Tai dabar jau praregėsiu!“

Sekmadienio popietę atsidūriau nacionalinės televizijos pastate. Tuščiame, prietemoje skendinčiame koridoriuje beveik pusę valandos laukiau, kol manęs ateis ir nusives į studiją filmuoti. Iš karto prisiminiau klinikose prie kai kurių durų priklijuotus A4 formato popieriaus lapus su gražiai atspausdinta informacija, esą dėl didesnių (nei visuomet – o kada buvo kitaip?) pacientų srautų gali tekti laukti iki dviejų valandų. Prie kažkurios procedūrinės laukimo laikas pailgintas iki trijų valandų… Klinikinę atmosferą dar labiau stiprino grimo kambaryje atlikta fizionomijos gerinimo operacija, vykusi tyliai, be žodžių, grimuotojai užtikrintais teptuko judesiais ir tvirtais potėpiais maskuojant nosies, kaktos, paakių netobulumus.