Orkestrui diriguoja vėjas
Stiprus vienos krypties šiaurės vėjas apsiaučia smiltelėmis švilpiančią pajūrio šerdį. Vėjui pakeitus kryptį smuiko stygos gula tarp baltų kopų, ištrupa mikrokvarco harmonijomis. Trankūs bangų dūžiai atakuoja krantą daugiabriaune mušamųjų jūra. Tamsa iš gelmių išplukdo varinius trimitus, iečių smaigalius, nutaikytus į Kuržemės žemių gabalus, išplukdo ietininkus, kilnojančius ir nešiojančius tas žemes iš vienos vietos į kitą.
Koja užkliudau dirigento lazdą, pušies šaką parudavusiais spygliais.
– Grįžk į pradžią! – skanduoja vėjas.
Senovinių žemių vardai niūniuoja dainingą sutartinę: Bandava, Ceklis, Duvzarė, Mėguva, Piemarė, Pilsotas, Vanema, Ventava. Mintyse prisijungiu: „Kuržemė. Kuržemė. Kur žemė?“
Kas mano proproseneliai, žaidę Kuržemės žemių piklbolą, vėjų nešti lig Afrikos, grojant jūros audrų, žvangančių ginklų, pušų spyglių šnabždesio orkestrui?
Veriasi medinės meniškai drožinėtos Liepojos durys, kaip dainuojantys paveikslai. Jų tiek daug. Skambesys skirtingas. Kaip natos miesto šaligatviuose, kaip Liepojos muzikantės išugdytų šimtų auklėtinių muzikavimai, palikti Latvijos kultūros kanono slenksčiuose.
●
„Kur tu teci, kur tu teci, gailīti mans? / Kur tu teci, kur tu teci, gailīti mans? / No rītiņa agrumā, no rītiņa agrumā?“ –
dainuoja prosenelė Elžbieta rinkdama žoleles muziejaus pievoje. Virtuvėje virš koklinio pečiaus iškabinėti vaistažolių ryšeliai. Miškais ir pievomis kvepiančių arbatų garai akimirkai nustelbia kuklaus būsto kvapą. Daug vaistažolių prosenelė parduoda turguje, parsineštas kapeikas užriša drobiniame maišelyje. Rudeniop niaukiantis saulei prosenelė grįžta su elementoriumi „Saulīte“. Vakarais mokausi latviškų raidžių, dėlioju skiemenis. Man sekasi, nes knygoje vaizdingi paveikslėliai, o prosenelė gera mokytoja.
Dienomis, kai tėvai išvyksta į darbą, prosenelė eina į liuteronų bažnyčią, o babytė į Šv. Petro ir Pauliaus katedrą, aš ir kaimynų vaikai pasijuntame žemės šeimininkais. Kaip grėsmingos ordos puolame po kiemą vaikštinėjančias vištas, už lenciūgo tampome žolę rupšnojančią ožką, gaudome katinų uodegas. Mumyse vešintis praėjusio karo įskiepis išsiveržia agresija prieš gyvūnus. Užgautos laidomų akmenų, kudakuoja vištos, mekena ožka, kniaukia už uodegos pagautas Rainis. Supratingai vengiame gyvūnų valdovų – išdidžiai žingsniuojančio gaidžio kraujo spalvos skiautere ir atokiau trepsinčio į vežimą įkinkyto didžiulio bėro arklio.
– Vilius atein! – rikteli kaimynų Alvydukas.
Triukšmą nutraukia tylos pauzė, pasitikdama į kiemą žengiantį vyrą. Įsiaudrinę, prakaituoti padaužos, mes priekabiai stebime į juodus ilgus batus sukištas galifė kelnes, skylėtą vatynkę, plaukų šiaudus dengiančią nudrengtą kepurę.
Pirmas atsipeikėja Vladukas:
– Vilius durnius! Vilius durnius!
Vyras nekreipia dėmesio, žingsniuoja prie rąstų krūvos lydimas purvinų piktų pyplių šūksnių.
– Durnius durnius! – sutartinai sukiojame smilius prie smilkinio.
Vilius tyli. Babytė aiškina, kad jis nebylys ir ne viso proto. Bet mums vienodai. Vilius durnelis, neturi namų, vaikšto pas žmones už pavalgymą pjaudamas malkas. Tiesa, kartais nutinka keistų dalykų. Vieną kitą vėlyvą vakarą nugirstu prosenelę tyliai kalbant vokiškai ir latviškai su tamsiu šešėliu, panašiu į Vilių. Bet prosenelė aiškina, kad sapnuoju arba man vaidenas.
Dar keisčiau, kad šeimos suaugusieji nedrausdavo vaikams patyčių iš vargšo žmogaus, o užklydusiam milicininkui patvirtindavo:
– Durnelis.
Vilius patraukia grubiai sukaltą medinį ožį į pjuvenomis padengtą aikštelę, uždeda ant jo rąstą, tada beldžia į virtuvės langą. Į kiemą neskubėdamas ateina senelis. Vaikų armija nurimsta. Kariūnai su baiminga pagarba stebi žilą žemo ūgio vyrą. Senelis ima pjūklo rankeną, kitapus ožio kitą rankeną laiko Vilius. Linksėdami vyrai trauko pjūklą pirmyn atgal, dantyti ašmenys skverbiasi į rąsto žievę. Džyru džyru lyg nesuderinto smuiko garsai. Senelio pirštai, laikantys pjūklo rankeną, trumpi ir drūti, o Viliaus ilgi ir laibi. Pjūklo dantys vis gilyn gilyn. Viliaus veidu varva prakaitas.
Monotoniška pjūklo muzika raminamai veikia kiemo gyvūniją. Pabrukusios uodegas ant rąstų krūvos snaudžia kačių šeimynos. Paskui pasipūtusį gaidį klusniai sekioja baltos vištos. Vaikų kariauna privengdama senelio atsitraukia. Slogus nuobodulys keičia audringą kiemo judesį. Dėmesį patraukia visų užmirštas bėris. Ilgos arklio kojos sulig mano ūgiu. Prieinu, arklys nulenkia galvą, atsargiai glostau rudą kailį stebima didžiulių akių rausvais obuoliais. Arklys dar labiau nulenkia galvą. Įsidrąsinu paliesti baltą jo nosį. Staiga arklys išsižioja atverdamas didžiulius nasrus su pageltusiais dantimis, nusižvengia ir mano rankelė su visa alkūne atsiduria jo nasruose. Ant rankos jaučiu arklio dantis ir vos pajėgiu išrėkti:
– Gelbėkit!
Keliais šuoliais, rodos, nesiekdamas žemės prilekia Vilius, apkabina arklio snukį su praryta iki alkūnės mano ranka ir judindamas lūpas į to žmogėdros ausį šnabžda begarsius burtažodžius. Dantytos replės lėtai atlaisvina mano ranką ir Vilius staigiai ją ištraukia iš grėsmingų žabtų. Vyras paplekšnoja arklį, nuveda mane prie suoliuko, pasemia iš šulinio vandens.
Kitą rytą pavyzdingai sėdžiu ant rąsto ir garsiai skaitinėju „Saulītę“. Nepajuntu, kaip šalia atsiranda Vilius. Išvargę karžygiai tikriausiai dar miega ir nesigirdi įprasto pasveikinimo „durnius“. Parodau Viliui, kad prisėstų šalia manęs, verčiu elementorių po lapą, garsiai skiemenuoju latviškus žodžius. Vyras susidomėjęs žiūri. Jo žvilgsnis pasikeičia. Jaučiu, kad tai ne tas Vilius, o kažkoks kitas nesuprantamas žmogus. Pamatęs knygoje smuiko paveikslėlį, Vilius ranka sustabdo lapą. Pirštai ant „Saulītės“ smuiko ploni, ilgi, bet pajuodę, žaizdoti, aplūžusiais nagais. Atrodo, priklydęs lietaus lašas tirpdo Viliaus rankos purvą. Jis atsistodamas nusisuka ir lėtai sliūkina prie medinio ožio.
Vakarais mėgstu paslapčia prislinkti paklausyti suaugusiųjų kalbų: „Iš kur jam paimti tuos dokumentus? Ar durniems reikia dokumentų? Ar gali išvežti į Siberiją? O jei sušaudytų? Laimė, kad iš Kuršo išplaukė…“
Suprantu, kad kalbama apie Vilių. Baisiausia, kad jį gali sušaudyti. Ar Vilius žino? Mano vaikiškoj galvoj apsiverčia mintys, kad Vilius ne durnius, kad jį nori sušaudyti tikrais šautuvais. Naktį negaliu užmigti galvodama, kaip pasakyti Viliui apie baisų jam gresiantį pavojų.
Kitą dieną Vilius nepasirodo. Nesirodo visą savaitę. Nervingai trypčioja kanopom arklys, kurį baugiai apeinu kaip tiksinčią karo bombą. Kylantys rudenio vėjai nešioja pjuvenas. Ilgėjant vakarams įkyriai zyzia elektros laidai – pertemptos smuiko stygos.
Klausiu babytės:
– Kur Vilius?
– Kažkur dirba. Gal į kaimą išėjo, – glosto man galvą.
– Ar pas mus dar ateis?
– Nežinau, vaikeli. Durnelis jis. Apsaugok, Viešpatie, – žegnojasi babytė.
Klausiu prosenelės:
– Kur Vilius?
„Kur tu teci, kur tu teci?“ – užtraukia žiūrėdama į šiaurę.
●
Kuržemė traukia kaip magnetas. Kur mano žemė?
Ant jūros kranto, kur orkestrui diriguoja vėjas, Vėjų viešbutyje, atveriamų drožinėtų durų Vėjų skersvėjuose jaučiuosi sugrįžusi į namus.
