Koncerto minia kaip trumpalaikė bendruomenė
Ji stovėjo šalia manęs visą pirmąją koncerto dalį – aukšta, su išblukusia juoda palaidine, viena, visai kaip ir aš. Nežinojau jos vardo, nežinojau, iš kur atvažiavo, kuo užsiima kasdienybėje ir ar turi šunį. Tačiau kai scenoje nuskambėjo daina – ta, kurią abi, matyt, laikėme kažkokia sava, – mes atsisukome viena į kitą ir šyptelėjome. Tai nebuvo mandagumo gestas. Būtent taip šypsosi žmonės, kurie supranta vienas kitą be žodžių. Pasibaigus koncertui ir išėjus pro salės duris, ji išnyko minioje, ir aš jos daugiau niekada nemačiau.
Įprastame gyvenime bendruomenės ir tarpusavio ryšiai formuojasi lėtai. Tam reikia laiko, bendrų patirčių, pasitikėjimo. Mes vargiai pažįstame savo kaimynus, su kuriais dalijamės ta pačia daugiabučio siena, o gatvėje kasdien praeiname pro tūkstančius veidų nepakeldami akių. Tačiau koncerte šis ilgas procesas stebuklingai sutrumpėja iki kelių minučių ar net vienos dainos.
Kas sukuria šį ryšį? Lengviausias atsakymas būtų bendra patirtis, tačiau ji vienija ir tuos, kurie laukia vėluojančio autobuso ar stovi eilėje pašte. Tokiose situacijose mes netampame bendruomene – liekame atskirais individais, atsitiktinai atsidūrusiais toje pačioje vietoje ir laukiančiais, kol tai baigsis. Koncerte viskas kitaip, nes žmonės ten atsiduria ne atsitiktinai, o vedami asmeninio pasirinkimo. Nepažįstamasis, stovintis šalia tavęs, priėmė tokį patį sprendimą kaip ir tu: nusipirko bilietą, skyrė savo laiką ir galbūt net atvyko iš kito miesto vien dėl to paties atlikėjo ar muzikos skambesio. Muzikinis skonis – ypač jei tai ne pati populiariausia muzika – dažnai atspindi gilesnius dalykus: žmogaus pasaulėžiūrą, vertybes ir tai, ko jis ieško gyvenime. Todėl koncerto minia nėra tiesiog atsitiktinis susibūrimas – tai erdvė, kurioje susitinka panašiai pasaulį jaučiantys bendraminčiai. Net ir tie, kurie atėjo „tiesiog išeiti į žmones“, sąmoningai pasirinko būtent šią aplinką, o ši bendra valia būti čia ir dabar tampa pirmuoju bendruomeniškumo pamatu.
Prie šio pamato prisideda ir kažkas, apie ką retai susimąstome: fizinis artumas. Šiuolaikiniame gyvenime esame įpratę saugoti savo asmeninę erdvę – autobuse stovime kuo toliau vienas nuo kito, kavinėje renkamės stalą nuošaliau, gatvėje instinktyviai prasilenkiame išlaikydami didesnį atstumą. Tačiau koncerte visi šie neišsakyti susitarimai nustoja galioti. Mes stovime petys į petį su nepažįstamais žmonėmis, jaučiame jų šilumą, kartu linguojame, kartais net apsikabiname. Kasdienybėje toks fizinis artumas su nepažįstamuoju būtų keistas ar net nemalonus. Čia jis tampa natūralus, nes yra bendras – niekas neprašo leidimo, nes visi jau sutiko su ta nerašyta taisykle, kai žengė pro salės duris. Ir šis kūniškas buvimas kartu, kai muzika jaučiama ne tik ausimis, bet ir per vibraciją, per judėjimą, per žmonių bangą aplink tave, yra dalis to, ko jokie kiti susibūrimai neatstoja.
Žinoma, galima kvestionuoti, ar šis ryšys yra tikras. Psichologijoje egzistuoja emocinio užkrato sąvoka, kai žmonių jausmai minioje plinta kone nesąmoningai. Gali pasirodyti, kad mes šokame ir dainuojame tiesiog atkartodami aplinkinių elgesį, o šypsena nepažįstamajam tėra garso decibelų ir adrenalino sukeltas refleksas. Tačiau ar tai sumenkina pačios emocijos tikrumą? Juk net ir artimoje aplinkoje – šeimoje ar draugų rate – mes perimame vieni kitų emocijas: juokiamės, nes juokiasi kiti, liūdime kartu su nuliūdusiu draugu. Mes esame socialinės būtybės, o koncerte svarbiausia yra tai, kad žmonės sau leidžia atvirai jausti. Aplinkinių buvimas tampa ne kliūtimi, o palaikančia sąlyga šiai laisvei.
Vienas įspūdingiausių momentų bet kokiame koncerte yra akimirka, kai atlikėjas nuleidžia mikrofoną, o tūkstantinė minia tęsia dainą vienu balsu. Niekas to nesurepetavo ir nedavė komandos, tačiau visi intuityviai žino, ką daryti. Tokiu metu tarsi išsitrina riba tarp scenos ir publikos. Tai gryniausia trumpalaikės bendruomenės išraiška – kolektyvinis veiksmas be jokio išankstinio susitarimo, vedamas tik bendro žinojimo, kad šią akimirką mes esame kažkas daugiau nei pavieniai asmenys.
Verta susimąstyti, kad gyvename laikais, kai bendruomenės sąvoka atrodo platesnė nei bet kada. Socialiniuose tinkluose galima prisijungti prie grupių pagal bet kokį interesą, rašyti žmonėms kitame žemyne, kurti ryšius su tais, kurių niekada nesutiksime akis į akį. Ir vis dėlto kažko trūksta. Skaitmeninės bendruomenės veikia pagal kitokią logiką – ten žmogus kruopščiai konstruoja savo įvaizdį, pasirenka, ką rodyti ir ko nerodyti, o santykis su kitu dažnai yra filtruotas, apgalvotas, redaguotas. Koncerte tokio pasirinkimo nėra. Negalima pasislėpti už ekrano, negalima perredaguoti savo reakcijos ar atidėti ją rytojui. Viskas vyksta čia ir dabar, ir tas betarpiškumas – kai matai tikrą žmogaus veidą, girdi tikrą jo balsą, jauti tikrą jo energiją – yra tai, ko skaitmeninė erdvė, kad ir kaip stengtųsi, iki galo negali atstoti.
Visgi koncertas baigiasi, užsidega šviesos, minia pajuda link išėjimų, o mes grįžtame į savo įprastą rutiną. Gali pasirodyti, kad tas trumpas ryšys buvo nereikšmingas, tačiau iš tiesų yra atvirkščiai. Ši bendruomenė ypatinga būtent dėl savo neįpareigojimo. Čia nereikia palaikyti santykių, atsakinėti į žinutes ar apsimetinėti. Koncerte gali būti toks, koks esi tą akimirką – išvargęs, pakylėtas ar liūdnas, – ir minia tave priima be jokių klausimų. Paradoksalu, bet tas nepastebėjimas ir vertinimo nebuvimas sukuria erdvę tiesiog būti savimi.
Tai – kitokia ryšio forma, kurios taip trūksta kasdienybėje. Gatvėse esame įpratę praeiti vieni pro kitus nuleidę akis, tačiau koncerte bent trumpam patiriame tikrą, nors ir nebylų, susitikimą. Be žodžių, be vardų ir be išankstinių istorijų. Lieka tik muzika ir tas trumpas šyptelėjimas, reiškiantis: „Suprantu. Aš irgi.“ Ir kartais to visiškai pakanka.
