Pernelyg triukšminga vienatvė
Jau rytoj nekilnojamojo turto agentas įkals antspaudą ant buto pardavimo popierių ir pareikalaus iš manęs paskutinio, procesą užtvirtinančio, parašo. Padėsiu jį be ilgesnių svarstymų ir dvejonių, nutraukdamas tris dešimtmečius trukusį mano ir šio būsto romaną. Brokeris kvietė susipažinti su būsimais gyventojais, tačiau atsisakiau. Nenoriu pažiūrėti į veidus tų, kurie mirks toje pačioje vonioje, gers rytinę kavą numylėtame virtuvės kampe, mylėsis mano miegamajame.
Bijau, kad vos dirstelėjęs nebegalėsiu ištrinti jų iš atminties. Naujakurių siluetų kontūrai įsirėš it peilio įranta švelnioje medienoje, veido bruožai nepaliaujamai sapnuosis, o jų malonus juokas arba tvirtas rankos paspaudimas kontakto metu išryškins tarp mūsų plytinčią prarają. Paskutinį kartą atsisveikinu su butu. Tarsi su paliekama mylimąja, svetur išsikraustančiu draugu ar nepagydomai sergančiu artimuoju. Tokie susitikimai paprastai būna praskalauti malonumo frazėmis ir pažadais netrukus vėl susimatyti, abiem pusėms puikiai suprantant, kad tokie planai tėra apgaulingas melas.
Vos atrakinęs duris įkrentu į tylą.
Bute nėra triukšmo, tik mano praeitį uždokumentavę garsai veriasi fone. Smiliaus galu brūkšteliu per patalpose stovinčius daiktus, kuriuos palieku naujiems šeimininkams. Išsivežti juos neturiu jėgų. Nebenoriu kankinančio flirto su praeitimi. Glosteliu storo stiklo vazą, kurioje mama merkdavo mano jai dovanotus narcizus, lengvu spyriu užkliudau truputį atsilupusią grindjuostę. Naujakuriams prireiks kosmetinio remonto.
Praveriu šaldytuvo dureles, sandėliuke spragteliu šviesos įjungimo mygtuką, tualete išleidžiu vandenį iš bakelio, porą sykių pirmyn atgal trukteliu svetainės užuolaidas, vonioje paleidžiu tekėti čiaupą. Bandau apgauti save, kad ši vieta dar priklauso man, kad šioje garsų imitacijoje tūno atpažįstami ženklai. Galiausiai liaujuosi žaidęs šį šleikštų žaidimą ir nebekuriu dirbtinio triukšmo. Tiršta tyla praryja mane kaip guašas teptuko šerelius. Tai trunka akimirką, daugiausiai dvi, bet ir jos man nepakeliamos.
Suprantu šios tylos prigimtį ir iš išgąsčio pakirstu. Tai vienatvės tyla. Jos nepalyginsi nei su filmo pabaigos tyla, ekrane keičiantis titrų klostėms, nei su parko tyla, nustojus kuždėtis prikimusiems fontanams. Vienatvės tyla kitokia, ji cypianti, spengianti, aidi. Ji pernelyg triukšminga. Nuvijęs šią mintį, susigraibau raktus, kuriuos jau rytoj suvis atiduosiu būsimiems gyventojams, ir strimgalviais išlekiu iš buto. Nebespėju nieko pamatyti ir šiek tiek liūdžiu, kad atsisveikinimas išėjo toks padrikas. Skubiai iškviečiu liftą ir sugrįžtu į garsų pasaulį, kuris po kelių totalios tylos sekundžių kurtina. Gaunu žinutę iš agento. Susitinkame rytoj 11 val. sutvarkyti paskutinių formalumų. OK – atrašau jam. Praeisiu pro turgų, noriu nusipirkti gėlių. Jau žydi narcizai, topteli man.
Tik neturėsiu jiems vazos. Matyt, teks merkti vonioje.
