Mes ir pokario vaikai
Mano močiutė vadino save pokario vaiku. Taip ir buvo. Ji pasakodavo, kaip bulvių likučiais su lupenom kadaise užkišdavo tuščią skrandį, ir tuo pasakojimu taip sužadindavo apetitą, kad mes, anūkai, imdavome prašyti, kad ir mums tokių pagamintų. Pasakodavo, kaip jos pačios močiutė, tūnodama duobėje, giedodavo karunką ir laukdavo, kol baigsis bombardavimas. Kaip jos tėvas, fotografas, susidraugaudavo su visais – ir su rusais, ir su vokiečiais, nes visi norėjo išsiųsti savo mylimiesiems ženklą, įrodantį, kad jie dar gyvi, kad juos puošia gražios uniformos.
Geriausi jos draugai buvo tie, kuriuos matydavo kiekvieną dieną – tokia mažo miestelio dinamika. Su kaimo vaikais sėdies į tą patį mokyklos suolą ir ten prasėdi visus vaikystės metus, o po to vakarais kartu eini į šokius. Kartu klaidžioji po Mosėdį, kuris užaugino rašytojus, poetus, dailininkus. Mažas miestelis taupiom sąlygom, būna, užaugina didelius žmones.
Kai ateidavau pas močiutę, ji visuomet pasakodavo tas pačias istorijas. Todėl jas ir įsiminiau. Savo meilės istorijas, „kas būtų, jeigu būtų“ istorijas, gurgiančio pilvo, nepritekliaus ir laimės akimirkų istorijas. Buvo didelis noras pasakoti, nors nebuvo didelio noro eiti iš namų. Gal kai tau per aštuoniasdešimt, gyvenimas teritoriškai telpa dviejų kambarių bute, bet mintyse gyveni jį ne plote, o giliose mintyse, išgyventose patirtyse. Jis jai tilpo į jos piešinius, eiles, žiūrėjimą pro langą ir sriubos virimą. Ateidavau pas ją pavalgyti tos sriubos, paklausyti jos istorijų, o tada ji klausydavo manųjų ir linguodavo galvą, nes mes nebe pokario vaikai, net ne sovietmečio vaikai. Mes tie nepriklausomybes vaikai, kuriuos vadina Z karta, vardais, kurių net mes patys nesuprantam.
Ji niekada neišmesdavo nei laiškų, nei nuotraukų, net tų vaikinų, su kuriais kažkada susitikinėjo, ir nesuprasdavo, kodėl žmonės išmeta, juk prisiminimas. Aš tą patį galvoju. Kam trinti nuotraukas, gyvenimo neištrinsi.
Kai prasidėjo kovidas, bet dar buvo galima aplankyti tuos, kurie gyvena labai arti, nuėjau pas močiutę. Visiems esant tokioje nežinomybėje dėl pandemijos, ji jautėsi kaip žuvis vandenyje. Ne todėl, kad beveik neišeidavo iš namų, o todėl, kad žinojo, kaip gyventi krizėje. Ji lyg nusikėlė į savo vaikystę, kai padėdavo tėvui fotografuoti priešingas fronto linijas, nes ši padėtis šiek tiek priminė karo metą.
„Pagaliau kas nors iš tikrųjų vyksta šiame pasaulyje, pagaliau tie anūkai paragaus, ką reiškia gyvenimas, pagaliau jie turės ką įrašyti į savo gyvenimo knygą.“ Turėsime ką papasakoti anūkams – kaip išgyvenome pandemiją.
Nes juk niekada nepatyrėme, ką reiškia badas. Niekada neteko slėptis nuo krentančių bombų, eiti į miškus, sėdėti gyvuliniame vagone. Neteko patirti, ką reiškia gyventi sovietmečiu, tylėti apie problemas, bijoti sutikti nusikaltėlius už kampo. Mes jai buvome tie, kurie, būdami dvidešimties, galėjo pirkti automobilius ir nuomotis butus sostinės centre, skristi frylancinti į Indoneziją, eiti vėlyvų pusryčių už tiek, kiek ji būtų galėjusi prasimaitinti savaitę. Tie, kurie galėjo pamatyti Ameriką ne tik filmuose, kurie tarptautinėje korporacijoje „junior“ pozicijoje sugebėjo uždirbti dvigubai daugiau negu ji vietos kultūros centre per trisdešimt metų.
Ir čia mes „sugebėjome“ būti vieniši planktonai – tie, kurie tarp daugybės žmonių gatvėse nesuranda nė vieno, tinkamo sau į porą. Atrodo, kad kai mums atsivėrė galimybių skrynia, apie kurią pokario vaikai svajojo gyvendami savo mažuose kaimeliuose, kartu atsirado ir dilemos.
Daug metų socialinių ir istorinių normų padiktuotas gyvenimas buvo visai aiškus: turi būtinai pabaigti dvylika klasių, kad galėtum įstoti į universitetą, susirasti darbą, žmoną ar vyrą, pasistatyti namą, auginti vaikus ir ramiai senti, kartkartėmis išvažiuodamas į kokią kelionę, prisimindamas vieną kitą ryškų momentą – kai pajutai, kad kažkam rūpi, ar paragavai kažko nepažinto. Bet net ir šis išorinis gyvenimo ritmo planas smarkiai pasikeitė. Nes šalia varnelių žymėjimo atsirado supratimas, kad dabar juk visai nebūtina jų dėti. Pirmiausia reikia atrasti savo kelią, savo pašaukimą. Universitetas yra tik teorija – pažinimui reikia praktikos, reikia jausmo, patirties.
O tokiam pažinimui nėra ribų, nes apetitas kyla bevalgant. Su kuo daugiau žmonių susipažįsti, tuo labiau plečiasi tavo savęs matymas ir apskritai pasaulio matymas, ir bandai čia abu įtalpinti – ir save, ir pasaulį. O iš visų pusių atakuoja skirtingi patarimai, tikėjimai, gyvenimo būdai, hobiai, įpročiai. Vieni tau sako, kaip gerai yra taisyklės: jos diktuoja ritmą, struktūruoja, leidžia bent trumpam atsiremti į kažką aiškaus. Kiti sako, kad taisyklės mus įkalina, kad reikia laisvės, o laisvė yra išbandyti viską, kas pasiekiama. O pasiekiama dabar yra labai daug. Kartais net per daug. Ir tada supranti, kad nerimas čia nėra joks sutrikimas, o beveik natūrali būsena – kaip Kierkegaard’as sakė: „Teigti, kad nerimas yra sutrikimas, tėra tik proziška kvailystė.“
Vieni sako, kad jaunystėje galima gyventi neturint pinigų. Kad galima išgyventi iš gerų pokalbių ir pilnų plaučių nuotykių oro. O kiti sako, kad jeigu nori gauti paskolą butui įsigyti ar užimti vadovaujamas pozicijas, turi nelakstyti po pasaulį, o jau dabar atsakingai sėdėti kėdėje prie kompiuterio ir spaudyti klavišus – bandydamas sugalvoti, ką čia padaryti, kad į kišenę įkristų vis daugiau pinigų, kad pagaliau pradėtum siekti savo svajonės. Kai kuriems pavyksta tokiu būdu sužaisti, kad jie tuos pinigus į kišenę kraunasi būtent iš klajonių po pasaulį – iš to, ką nufilmuoja ir kuo paskui dalinasi su tais, kurie prilipę užpakaliais prie sėdynių vienus ekranus pakeičia kitais: nuo skaičiukų iki tobulų svetimų gyvenimų trumpų vaizdo įrašų. O svajonės keičiasi kaskart atsidarius vis naują trisdešimties sekundžių klipą. Paskui jos pamirštamos. Atsivėrusios galimybės pažadina mums alkį, bet tuo pat metu esame supami tam tikro galimybių pertekliaus, kuris – nors ir skamba paradoksaliai – pradeda mus riboti.
Bet gal tai ir nėra taip keista. Štai GWI (GlobalWebIndex) rašo, kad Z karta yra pati nostalgiškiausia karta: dalis jų net sako, kad mieliau galvotų apie praeitį nei apie ateitį, o maždaug pusė jaučia nostalgiją senesniam popkultūros turiniui ir medijų formatams – seniesiems filmams ir serialams, muzikai, vaizdo žaidimams, net tam tikrai retro estetikai. „Analog photography“ grotažymė tiktoke turi šimtus milijonų peržiūrų. O per pandemiją kilusi duonos kepimo banga irgi ne šiaip sau kulinariniai žaidimai. Tai tam tikras kontrolės ir ritualo jausmas: kai viskas aplinkui taip neaišku, čia yra vienas dalykas, kurį gali atlikti tiksliai ir iki galo ir kuris turi realią panaudojimo funkciją.
Tokiomis aplinkybėmis ekranai turi savo kainą. Vis daugiau žmonių patiria skaitmeninį akių nuovargį (angl. digital eye strain) ir vadinamąjį kompiuterinės regos sindromą (angl. computer vision syndrome) – kai po valandų prie telefono ar kompiuterio pradeda sausėti akys, ima mausti smilkinius, sunkėja galva, nuovargis nebeatrodo „tiesiog nuovargis“, o tampa kasdienybe. Ir tada supranti, kad čia pavargo ne tik akys – pavargo ir kūnas, ir dėmesys. Ekranai jau ilgą laiką buvo langas į pasaulį, bet šiandien jie vis dažniau tampa ir siena: tarp manęs ir pasaulio, tarp manęs ir kito žmogaus, net tarp manęs ir mano paties gyvenimo.
Keista, bet kuo daugiau ryšio priemonių turime, tuo labiau pats ryšys ima atrodyti kaip dar viena programėlė, dar vienas pasirinkimas, dar viena eilutė sąraše. Nes juk visur reikia atitikti standartus – nesvarbu, koks ryšys tai būtų. Suaugę vaikai dabar reikalauja iš tėvų, kad šie visapusiškai juos suprastų: jų pasirinkimus, kitoniškumą, skirtingas vertybes. Ir jei nesupranta – nes jų gyvenimo aplinkybės buvo visai kitokios, – nuo tėvų galima atsiriboti. Pasijuokti iš jų baltų mišrainių ir noro visus pavalgydinti, nors jie šitaip rodo savo meilę. Draugai irgi gali keistis pagal tai, kiek kartu jūs galite „augti“. Jei draugystė tavęs nebeaugina – sveika palikti ir keliauti toliau. Svarbiausia, kad būtų gerai tau. Nes juk myli save, kai galvoji apie save. Pirmiausia „aš“ – mūsų programėlėse vis pasikartojanti citata ir beveik privalomas gyvenimo būdas.
O galiausiai – romantiniai santykiai. Kiek mes daug žinome teorijų, kokie turi būti nuostabūs santykiai, kad net nesugebame jų sukurti – ar bent jau išlaikyti. O kai staiga sugriūna tavo tobulo žmogaus įsivaizdavimas, kai išlenda kokia nors labai žmogiška yda, tu nebežinai, ką daryti: taisyti, kalbėtis ar tiesiog… perbraukti į šoną?
Neišvengiamai tada pagalvoji: kaip anksčiau kaime būdavo nueinama tris kartus į šokius – ir viskas būdavo aišku. Ne todėl, kad žmonės būtų buvę išmintingesni. O todėl, kad pasirinkimų buvo mažiau, o laiko – kartais irgi mažiau.
Nenoriu romantizuoti pokario vaikų gyvenimo. Aš galiu tik atsiversti senas nespalvotas nuotraukas: matyti močiutės skruostus, kai ten dar nebuvo raukšlių, girdėti istorijas, kurios šiandien yra tik istorijos, matyti randus nuo darbų. Turiu omeny – matyti viską iš perspektyvos, gražiau, kaip iš nuotraukų.
Galbūt mes turime daug daugiau: fizinį saugumą, psichologinį raštingumą, platesnį akiratį. Bet mūsų kartai galioja savi vargai ir džiaugsmai, kurie yra tiesiog kitokie. Galvojam, kad turime laiko. Todėl ir skrolinam. Ir kuo daugiau turim pasirinkimų, tuo ilgiau mokomės rinktis. Amerikiečių psichologas Barry Schwartzas yra pasakęs, kad mokytis rinktis sunku, bet mokytis rinktis gerai – dar sunkiau, o mokytis rinktis gerai pasaulyje, kuriame galimybių neribotai daug, kartais tampa beveik neįmanoma.
Dabar kartais praeinu pro močiutės butą. Tų istorijų ji man jau nebepasakoja. Ir sriubos nebeverda. Skaičiuoju antrus metus, kai pokario vaikų gyvenimai čia yra pasibaigę – ir kaip juos perimame mes. Stoviu tarpdury. Žiūriu į dar likusius jos daiktus. Ant spintelės – juostinis fotoaparatas. Virtuvėje – jau tušti stiklainiai.
Juosta turi apimtį – trisdešimt šešis kadrus. Uogienei išvirti reikia laiko. Kojines reikia adyti. Ir šis buities paprastumas man atrodo ne kaip atsilikimas, o kaip išmintis: kad gyvenimas nebūtinai turi būti vis naujas. O dažnai gyvename taip, lyg viską būtų galima pakeisti taip pat lengvai, kaip perbraukti pirštu per ekraną.
Vienoje tinklalaidėje girdėjau mintį: užuot stengęsis priimti geriausią sprendimą, priimk sprendimą gerai. Kai jau pasirenki – stenkis. Nebūtinai reikia kaskart pirkti naujas kojines, keisti draugus, mylimuosius ar darbus. Gal kartais reikia tiesiog jas susiadyti.
