Aukso dulkės
Gegužės vidury važiavau į sodybą dviese su savo sena kate. Aplink rėkte rėkė žydėjimas, buvo viena iš tų pirmųjų gegužės dienų, kai dangus, regis, nusileido ant žemės. Po to nešiau ją viena ranka – lengvutę, susuktą į pledą, o kita – daug sunkesnį kastuvą. Užbėrus ant sustingusio kūnelio ryškaus ochros spalvos smėlio (panašios spalvos buvo ir jos pilvelio kailiukas), aplink augantys alksniai kurį laiką miaukė jos balsu.
Su kiekviena tavo mirusia kate baigiasi tam tikra epopėja, užsidaro geštaltas. Prieš penkiolika metų Šebą su jos seserimi radau sodybą supančiame miške – dvi poros išsigandusių akių tąkart žvelgė į mane iš samanų. Kačių toje miško vietoje negalėjo būti, tik nuolat ant takų sutinkami priežiopliai barsukai, kartu su jais urvuose gyvenančios lapės ir susivėlėliai usūriniai šunys – vienas iš keisčiausių gyvūnų, kuriant pasaulį, matyt, kažkuo neįtikusių kūrėjui. Rainėmis tiesiog kažkas atsikratė.
Šeba buvo aristokratiška ir, kitaip nei jos sesuo, turėjo humoro jausmą. Taip pat bjauroką charakterį, todėl slapta ją įtariau esant lenke. Turintys kačių žino, kad su jomis bendrauti nebūtini žodžiai. Su Šeba dažnai susisiekdavau mintimis, perduodavau žinią, kad grįžtu. Žinodavau, kad ją gauna. Turbūt tai ir vadinama ryšiu, todėl man Šeba buvo daugiau nei katė. Nedemonstravo ypatingo meilumo, labai retai ateidavo pagulėti šalia. Bet visada sugaudavau jos žvilgsnį – šiek tiek primerktų žalių akių, – tokiu būdu katės išreiškia meilę. Stengdavausi atsakyti panašiai prisimerkdama, matyt, tada jai atrodydavau labai juokinga.
Kai Šeba su seserimi atsirado mūsų namuose, vaikai buvo maži ir katės užaugo kartu su jais. Ilgainiui priprato prie vaikiškų rankučių, jų kūnų kvapo, kartais – ir įkyroko mylavimo. Leisdavau joms švelniai kepštelėti nagais, kai vaikai įgrisdavo, – iki šiol manau, kad gyvūnas turi teisę gintis nuo per didelio žmogaus dėmesio. Šeba vienintelė mokėjo atsidaryti duris ir kartais naktį, kai pamiršdavau užsirakinti, demonstratyviai jas atverdavo, bet neidavo – žinojo, kad nemėgstu miegoti su kažkuo šalia. Prieš trejus metus mūsų namuose atsiradus dar vienam katinui, pirmoji jį sutiko. Pamenu liūdną ir klausiamą jos žvilgsnį, man atsinešus apleistą ir utėlėtą kačiuką, – ar tikrai tu jo nori? Kitai nepritariamai šnypščiant, atsidususi apuostė ir priėmė. Paaugęs katinas skriausdavo ją – jei ne piktai, tai tiesiog katiniškai; nieko nėra žiauresnio už gyvūnų pasaulį, kur fiziškai silpnesnis visada atsiduria grandinės gale.
Vieną iš paskutinių kartų atnešusi Šebą į kliniką, pati ją laikiau, kol veterinaras leido vaistus. Saugokite rankas, – įspėjo. Čia mano katė, – pasakiau. Jūsų ne jūsų, vis viena gali drėksti. Čia mano katė, – pakartojau, nors tik viena tuo metu žinojau, ką tai reiškia.
O po to paskutinį kartą važiavome abi į sodybą, kur Šeba penkiolika metų gaudė peles ir kurmius, išrietusi uodegą stypčiodavo pievoje ir laukdavo manęs atsitūpusi ant palangės. Tik šįkart jos nešynėje buvo neįprastai tylu.
●
Gegužės 21 d. būrys bičiulių susirinko į Jono Meko vizualiųjų menų centrą paminėti menininko, erudito Modesto Saukaičio antrųjų mirties metinių ir simboliškai uždaryti beveik tris mėnesius centre eksponuotą jo parodą „Tarp aukso dulkių ir Fluxus“. Pagerbdami Modestą, skaitė savo ir kitų poeziją, prisiminė, juokėsi ir braukė ašarą. Tada gėrė vyną ir šoko. Nes šiuo metų laiku, kai dangus nusileidžia ant žemės, norisi prisiminti mirusius. Modestas buvo savotiškas Vilniaus katinas, vaikščiojęs ten, kur jam patinka, nuolat sutinkamas visų, – besiplaikstančiais šviesaus lietpalčio skvernais, su atpažįstama iš tolo purių žilų plaukų kupeta, o kartais neribotam laikui pradingstantis. Saujelė žmonių, kadais pažinojusių Modestą, artimai ar tolimai draugavusių ar tiesiog kolegų, būriavosi siauroje Malūnų gatvėje, vienoje iš nedaugelio dar išsaugojusių akmenimis grįstą grindinį. Stoviniavo, klegėjo, rūkė, kartkartėmis pabaidomi mašinų, pradardančių siaura lyg arterija gatvele, signalų. Kažkurią akimirką vienu ypu įsižiebė gatvės žibintai, viską nuauksindami ta ypatinga naktinių Vilniaus senamiesčio gatvių šviesa. Ant apšviestų šaligatvio plytelių juodavo užgesintų cigarečių įdagai, užantspauduoti prašvilpiančių paspirtukų ir dviračių padangų. Stebint iš viršaus tas mažas būrys turėjo gniaužti kažką viduje, kas nematoma plika akimi, bet apčiuopiama energiškai, – tebepuoselėjamą jausmą tam, kurio nebėra. Įvyko mažytės ir jaukios artimo meilės mišios, šalimais dunksant prožektorių ir artėjančio priešpilnio paryškintai Šv. Onos ir Bernardinų ansamblio ochrai. Tebūnie, tas kažkas – irgi aukso dulkių spalvos.
