Avižų kioskas
„Ak mes, laimingieji!“: Andros Neiburgos dienoraščiai (tęsinys)
Ar kada nors pastebėjot, kaip mes pamėgdžiojam vadinamąją kūno kalbą? Tam tikrus judesius – gestą, grimasą, antakių kilstelėjimą, žvilgsnį. Pamėgdžiojam net savo nemėgstamus, bet turbūt išraiškingus žmones. Tai varo iš proto, nes kaskart pagauni save plagijuojant, jauties, lyg pats prieš savo valią būtum patekęs į svetimo personažo, o kartu ir svetimo požiūrio nelaisvę.
Visi gražiausi dalykai prasideda ir baigiasi „bet“: Andros Neiburgos dienoraščiai (tęsinys)
Pastarųjų trijų savaičių santrauka: nesibaigiančios šventės ir nuotykiai, skanus maistas, alkoholis beveik kasdien, džiaugsmas ir linksmybės, sugrįžo 4 kg numesto svorio, pošventinė depresija, siaubas ir baimė.
Budėjimas, tiesa ir niekas šiuolaikinėje latvių poezijoje
Ruokpelnio budėjimas, Uostupo tiesa ir viskuo virstantis Vėrdinio niekas anaiptol nėra visa šiuolaikinės latvių poezijos panorama. Tačiau, mano supratimu, tikrai aprėpia vieną vaizdingiausių tos panoramos reginių.
„Viskas taip sumautai trumpam“: Andros Neiburgos dienoraščiai (tęsinys)
Pradedu suprasti tuos, kurie visada lekia į užsienius. Į visokius karibus, zanzibarus. Aš juk irgi. Nes tokioj kelionėj tu visą laiką užsiėmęs – įspūdžiai, įspūdžiai, įspūdžiai. Beveik nelieki vienas su savimi. Ir visąlaik vis tiek „nėra laiko“, nes tiek daug visko reikia spėti pamatyti.
Užuot šveitęs grindis, šlifuoju kalbą
[Arvis Viguls:] Apskritai latvių literatūroje griežta poezijos knygų struktūra turi ilgą istoriją, prasidėjusią nuo Aspazijos, o vėliau – Rainio rinkinių, kurie buvo apgalvotai sudėlioti: su atskirais skyriais, vidine dramaturgija, moto ir epigrafais bei kitais organizaciniais elementais.
Šventimas ir šventumas
Prie latvių rašytojos Noros Ikstenos gimimo datos nuo 2026 m. sausio 4 d. atsirado kita data – mirties. Mane visada šiurpina brūkšnys kapinėse ant paminklų iškart po gimimo datos, kai dar žmogui nemirus jam jau iškalamas takelis į anapusybę. Šituo takeliu Ikstena ėjo beveik ketverius metus.
„Esu laiminga. Protarpiais“: Andros Neiburgos dienoraščiai (tęsinys)
Užtat teatre, ypač per premjeras, problema kita. Ten kažkaip neišeina susilieti su kėde, nes daug šviesos ir kiekvienas, įeinantis į salę, žiūri ne į vietas ir ne į bilietą, kaip kine, bet iškart patenkintas apsidairo, ieškodamas pažįstamų (tik pažiūrėkit, aš čia! Ir kas gi dar šiandien čia?).
Sūriai
Kvaili sūriai, užmušti juos reikėtų. Ne, užmušti būtų per maža. Net nežinau, kaip čia išėjo. Blyn, ir kodėl aš jiems paklusau. Kodėl ėjau kartu. Nu tai aišku, kodėl. Todėl, kad buvau vienas. O ką aš vienas jiems galėjau padaryti? Jakobas ir Rudis jau buvo išėję. Debilai sūriai.
Aguonos sėkla Vilniaus šimtalapyje
Primenu sau, kad aš privalau liudyti versdama, darydama tai, ką moku geriausiai. Nors nieko kita nemoku daryti geriau, vis tiek dažnai apima prakeiktas apsišaukėlės jausmas. Raminuosi, kad vienas vienintelis tiksliausias vertimas neegzistuoja, reikia ir toliau groti tekstu pagal autorių užrašytas natas, kiek įmanoma gyviau ir tikriau. Lietuvos rašytojų sąjungoje manęs eilinį kartą klausia, ar rašau ir ar rašysiu pati, kodėl pradėjau versti. Sakau: už vertimo ir verčiamo autoriaus taip puikiai galima pasislėpti, niekada gyvenime nerašysiu, jokiais būdais, man būtų baisu.
