Budėjimas, tiesa ir niekas šiuolaikinėje latvių poezijoje

 

Tariuosi neblogai išmanąs klasikinę latvių literatūrą, tačiau apie šiuolaikinę to pasakyti negalėčiau. Ją skaitau ir į ją pasigilinu tik priešokiais. Išskyrus Janio Ruokpelnio poeziją, kurią solidaus amžiaus, bet jaunatviškai produktyvus autorius kone kasdien skelbia savo feisbuko paskyroje. Esu nuolatinis tos paskyros sekėjas, skaitytojas. Kaip suprantu, poetas visus ar kone visus eilėraščius, kuriuos parašo, čia pat savo paskyroje ir skelbia. Įdomi ir ryšio su skaitytoju atžvilgiu, manyčiau, produktyvi, itin prasminga praktika. Tai tarsi toks nuolatinis poetinis autoriaus budėjimas, kurį suinteresuotas adresatas gali sekti kone realiu laiku.

„Budėjimas“ (Nomods) – taip Ruokpelnis ir pavadino naujausią poezijos rinkinį, pernai išleistą leidyklos „Neputns“ („Nepaukštis“). Nežinau, ar visi rinkinio kūriniai prieš tai buvo skelbti feisbuke, ar tik dalis jų, bet kai kuriuos prisiminiau tikrai jame anksčiau jau skaitęs. Rinkinys padalytas į kelis skyrius, poskyrius, organiškai derančius vienas prie kito ir turinčius labai trumpus, sykiu konkrečius, informatyvius pavadinimus, pavyzdžiui: „Nata“, „Rožė“, „Paukštis“, „Duobė“, „Sekundė“. Trumpumą turbūt reikėtų išskirti kaip ryškiausiai į akis krintančią šios knygos žymę: trumpos eilutės, trumpi patys eilėraščiai. Įspūdis toks, kad Ruokpelnio eilėraštis dažnai švysteli kaip itin trumpas, kone momentinis, bet atmintin kirste įsikertantis poetinis blyksnis.

Rinkinyje sumaniai kuriama artimumo, asmeniškumo atmosfera, neretai jau pirmoje eilutėje pasitelkiant įvairias įvardžio „aš“ formas („mano“, „man“, „mane“), veiksmažodį „esu“. Dominuoja niūrokos vienatvės, gana skeptiško, pesimistiško savos ir visuomeninės būties vertinimo nuotaikos: „esu vieniša nata / ieškau sesių / kurios gims iš melodijos“ (p. 39), „draugai kurių aš nepažįstu / yra patys tikriausieji mano draugai“ (p. 96). Įvadiniame rinkinio eilėraštyje, kurį iš dalies galima traktuoti kaip programinį, kalbama, kad budėjimas yra geriau nei miegas, nes „sapnų turinys manęs netenkina“ (p. 5) – juose esą per daug tiesos, kuri persmelkia ir išvargina visą kūną.

Čiadabartiško budėjimo įspūdį Ruokpelnio „Budėjime“ labai sustiprina ir tai, kad rašoma vien mažosiomis raidėmis (išskyrus vieną kitą tikrinį daiktavardį) ir be skyrybos ženklų. Atrodo, kad budint skubama kuo greičiau užfiksuoti pastebėjimus, nuojautas, mintis, per skubą ignoruojant skyrybą, gramatiškai bent kiek įprastesnį sakinių įforminimą (viename interviu poetas yra prisipažinęs, kad labai skuba užrašyti jam intuityviai „ateinančius“ eilėraščius). Galbūt tokiu būdu atspindima ir šiuolaikinio gyvenimo dinamika, kurią autorius ne kartą akcentuoja: „per sekundę iškeltus sostus / išgriauna kita sekundė“ (p. 109). Akcentuojami ir egzistenciškai reikšmingi gyvasties motyvai, pavyzdžiui, pasitelkiant kraujo vaizdinį: „kraujas kalba / visomis kalbomis / be vertėjų / riebūs liežuviai / paskui jį nesuspėja“ (p. 33), „viename kraujo laše / reikia viską išvysti“ (p. 110).

Ruokpelnio „Budėjimas“ buvo nominuotas gauti pagrindinį kasmetį Latvijos literatūros apdovanojimą – 2025 m. Latvijos literatūros metų premiją (Latvijas Literatūras gada balva, sutrumpintai LALIGABA) poezijos kategorijoje. Šią premiją pelnė kita nominantė – irgi pernai išleista Arčio Uostupo poezijos knyga „Tiesa“ (Patiesība). Oficialiai skelbiama, kad „premija skirta už aukštos prabos eilėraščių rinkinį, kuriame giliausios etinės ir estetinės tiesos atsiskleidžia per tai, kas iš pažiūros kasdieniška ir materialu (caur šķietami ikdienišķo un materiālo)“. Gali būti, kad „Tiesą“ skaičiau (ir dar ne kartą atskiras jos vietas vis iš naujo perskaitinėjau) kažkaip pernelyg subjektyviai, bet man šioji oficiali formuluotė neatrodo tiksli. Per daug ten subtilių citatų, protingų epigrafų, įmantrių intertekstų, apskritai tiesiog per tirštas joje kultūrinis, intelektinis klodas, kad knygos teminį audinį galėtume įvardinti ir įvertinti kaip kasdienišką, materialų.

Epigrafais į Uostupo knygos skaitytoją prabyla Czesławas Miłoszas, slovėnų poetas Tomažas Šalamunas, latvių poetas Linardas Laicenas, šveicarų kultūrologas Jacobas Burckhardtas, eilėraščių antraštėmis aktualizuojami prancūzų kompozitoriaus Josepho-Maurice’o Ravelio kūrinys Jeux d’eau, amerikiečių fotografės Dorotheos Lange kūriniai First Born, Berkeley, amerikiečių menininko, performansų kūrėjo Bruce’o Naumano kūrinys For Children, šių kūrinių pavadinimų net neverčiant į latvių kalbą. Kaip veikiančiosios figūros kūriniuose įvairiais pavidalais ir rakursais pasirodo Albertas Einsteinas, latvių poetė Liana Langa, lenkų rašytojas Adamas Zagajewskis, vokiečių literatūrologas Walteris Benjaminas. Filosofas Martinas Heideggeris keleriopais būdais figūruoja net keturiuose eilėraščiuose, kurių iš viso rinkinyje tėra vos keturiasdešimt.

Išskirčiau eilėraštį „Kaimo kelias“ (Lauku ceļš) – intelektualią poetinę diskusiją su žymia Heideggerio esė tokiu pat pavadinimu (Der Feldweg, 1949): „Ponas Heideggeri, / jums rašo latvių poetas iš naujojo šimtmečio – / mane kamuoja klausimas apie kaimo kelio prasmę. // [...] // Žiūrėkit: šiandien mes blaškomės pačioj triukšmo širdy / todėl jau nebesuprantam, kas yra „išmintingas džiaugsmas“, / kaimo keliui pasisukant atgal į pilies vartus“ (p. 10). Priešpriešinama naujoji nepaprastai dinamiška, triukšminga, daugiasluoksnė, dažniausiai ekrane stebima nūdienos tikrovė su Heideggerio esė aprašytąja tikrove, vedančia link neskubrios ramybės, paprastumo, vienodumo, link eilėraštyje ilgesingai paminimo „išmintingo džiaugsmo“, kuris filosofo esė apibūdinamas kaip „vartai į amžinybę“ (ein Tor zum Ewigen). Dėl to kūrinio pabaiga pesimistiška, netgi turinti šiokį tokį apokaliptiškumo atspalvį: „Ponas Heideggeri, / atleiskite už liūdesį, bet manąja ranka rašo dulkės“ (p. 10).

Panašiai kaip šis eilėraštis palimpsestiškai tarsi „užrašomas“ ant Heideggerio esė viršaus, taip kitame puslapyje esantis eilėraštis „Meistras ir mokinys“ (Meistars un māceklis) vėlgi palimpsestiškai tarsi „užrašomas“ ant istorinės 1923 m. nuotraukos, kurioje matomi dvitraukiu pjūklu sykiu besidarbuojantys meistru pavadintas Heideggeris ir mokiniu pavadintas filosofas Hansas-Georgas Gadameris. „Mąstau apie laiką, kurio nėra buvę, bet ir nenoriu daikto paversti metafora – / niekas neprilygs darbui dvitraukiu pjūklu, o mažiausiai – žodžiai, vieniši žodžiai“ (p. 11). Mažu vientraukiu pjūkleliu – „fukseliu“ (fuksītis) – kažkada tesidarbavęs eilėraščio subjektas („buvau berniukas silpnomis rankomis“) jaučia pagarbą po obliavimo stalu dulkančiam senam dvitraukiam pjūklui, kuris priklausė jo seneliui. Ši pagarba atspindi visoje knygoje jaučiamą pagarbą praeičiai, ypač kultūrinei praeičiai, į kurią, regis, daugiausia žvelgiama su nostalgija, stengiantis apmąstyti ir taip sureikšminti įvairius jos reiškinius, įvykius.

Kaip tokio sureikšminimo pavyzdį pirmiausia pateikčiau eilėraščių „Benjaminas Rygoje“ (Benjamins Rīgā) ir „Heideggeris Rygoje“ (Heidegers Rīgā), skirtų Walterio Benjamino vizitui Latvijos sostinėje 1925 m. lapkritį ir Martino Heideggerio vizitui ten pat 1928 m. rugsėjį, diptichą. Abiejuose tekstuose tiršta istorinių, biografinių detalių, tad jiems reikia autorinių paaiškinimų, sykiu su kitais paaiškinimais publikuojamų Uostupo rinkinio pabaigos skyrelyje „Pastabos“. Šiuo skyreliu, o ir apskritai polinkiu poeziją įausti į kultūros istoriją knyga kiek primena Tomo Venclovos kūrybą, tokią, anot paties Venclovos, poesis docta (mokytą poeziją), kurios nesuprasi be atitinkamų žinių, išsilavinimo ar net autorinių komentarų. Viso to prireikia skaitant dažną „Tiesos“ eilėraštį.

Minėtąją pagarbą kultūriniais motyvais, kultūrinėmis aliuzijomis ir asociacijomis apipintai praeičiai lydi aštriai ironiškas žvilgsnis į ateitį. Ši eilėraštyje „Vizija“ (Vīzija) modeliuojama taip:

 

vaizduotėje iškyla paveikslas

           kaip Dagdoje ar Kalapimpiškėse

kai robotai jau yra išnaikinę latvius

tamsoj lietuje dūzgia milžiniškas duomenų centras

 

ten dirbtinis intelektas pats sau

angliškai kuria poeziją be ritmo ir rimo

tarp serverių piktai aimanuodama

           klaidžioja Lianos Langos šmėkla

 

(p. 29)

 

Čia būtina paaiškinti, kad poetė, visuomenės veikėja Liana Langa, viena vertus, yra aktyvi latvių kalbos savo tėvynėje gynėja ir saugotoja, kita vertus, poezijoje pasisako už tradicines, t. y. rimuotas, jos formas. Uostupo „Vizija“, būdama akivaizdžia kūrybine, žaidybine polemika su kolege poete, vis dėlto išduoda ir tam tikrą nerimastingą nuojautą apie baugoką ateitį. O dabartyje, prisiminus Ukrainą, Irpinę, kalbama apie mūsų, apsaugotųjų (pasargātie), lyg ir priedermę byloti tiesą (bet mēs, pasargātie, / teiksim patiesību, p. 26). Turbūt byloti savo eilėraščiais, kurie autorefleksyviai vienoje vietoje apibūdinami kaip nerangūs (mani neveiklie dzejoļi, p. 41), kitoje – finaliniame knygos kūrinyje – kaip pilki ir tylūs (mani dzejoļi ir pelēki un klusi, p. 44). Šitokį apibūdinimą laikyčiau vienintele netiesa „Tiesoje“.

Karlio Vėrdinio rinkinys „Niekas“ (Nekas) pasirodė šiais metais. Drįstu prognozuoti, kad kitąmet jis tikrai bus nominuotas Latvijos literatūros metų premijai poezijos kategorijoje, neatmetant tikimybės, kad tą premiją ir pelnys. Primindamas, kad prieš dešimtmetį šia premija jau buvo apdovanota jo poezijos knyga „Suaugusieji“ (Pieaugušie), galiu patikinti, kad prielaidų tokiai prognozei yra daug. Pagrindinė jų: itin laki, daugiaplanė, skaitytoją traukte įtraukianti poetinė vaizduotė, kurią sugebama perteikti įtaigiu, polifonišku stiliumi sukurtais vaizdiniais, ištisomis sodriomis jų virtinėmis, mozaikomis.

Rinkinį sudaro trys skyriai, kuriuos įrėmina įžanginis eilėraštis „Niekas“ ir „netikru sonetų vainiku“ pavadintas, poemos bruožų turintis penkiolikos eilėraščių ciklas Ohola, Oholiba. Ohola ir Oholiba yra seserų ištvirkėlių iš Senojo Testamento Ezechielio knygos vardai. Vėrdinio vaizduotė iš biblinių erdvių ir laikų jas atlydi iki Latvijos, iki šiuolaikybės, kurioje Oholiba ėjo sanguliauti pas žiniuonius, antivakserius, sąmokslo teorijų šalininkus, pas „fašistus, ultranacionalistus ir urapatriotus, Holokausto neigėjus“, pas „slaptus ir atvirus Kremliaus agentus“ (p. 100). Seserys ciklo pabaigoje sulaukia pelnytos bausmės, o ciklo skaitytojas – išsipildžiusio estetinio pasimėgavimo itin virtuoziška literatūrine biblinio siužeto parafraze.

Iš visos knygos tematiškai bene labiausiai išsiskiria pats trumpiausias skyrius „Elgetų poezija“ (Ubagu dzeja), kurį sudaro vos devyni į dvi dalis suskirstyti numeruoti eilėraščiai, neturintys pavadinimų. Šie kūriniai atrodo labiausiai socialiai, visuomeniškai angažuoti, visi jie turi informatyvius orientacinius epigrafus, paimtus iš interneto portalų ar spaudos. Tik pirmojo eilėraščio epigrafas yra iš seno daugiatomio veikalo „Pasaulio raštijos istorija“ (Pasaules rakstniecības vēsture) pirmojo tomo, pasirodžiusio 1930 m., cituoju jį: „Antra didesnioji poezijos atšaka, kuri taip pat plačiai vystosi valstybės socialinio ir moralinio žlugimo laikotarpiu, yra badu mirštančių, elgetaujančių mokytojų, o sykiu ir dvaro pataikūnų, šunuodegių puoselėjama elgetų poezija.“

Ironiškai imituodamas šunuodegiavimą prieš turtinguosius, prieš įsivaizduojamą XXI a. „dvarą“, Vėrdinis kito eilėraščio epigrafe cituoja viešus duomenis apie turtingiausius Latvijos milijonierius ir konkrečias jų uždirbtas sumas, tiesa, dar latais, o patį eilėraštį komponuoja kaip nusižeminantį kreipimąsi į visus tuos milijonierius pavardžiui. Pavyzdžiui, į daugiau kaip 50 milijonų latų turėjusį Arnį Riekstinį kreipiamasi taip: „gerbiamasis gailestingasis pone riekstini / perveskite į mano sąskaitą pinigėlių / LV26HABA000151A152551 / rašysiu jums pačias gražiausias eiles / aukštinsiu jūsų dosnumą / sukursiu jūsų viešąjį įvaizdį / žiūrėk pateksit į vyriausybę / galėsit pelnyti dar dešimtkart tiek“ (p. 44–45).

Knyga pasižymi poetinių registrų įvairove, meistrišku sugebėjimu valdyti net pačias kontrastingiausias jų dermes. Žaisminga ironija knygoje dera su santūriausia rimtimi, buitiškos detalės – su būtiškais apibendrinimais, o žemiškos kasdienybės temos – su tuo, kas vaizduojama kaip dangiška „sferų muzika“, „dangaus chorai“ (p. 89). Eilėraštyje „Pradžių pradžia“ (Pirmsākumi), kurio pavadinimas yra tapęs viso pirmojo skyriaus antrašte, įžanginėmis eilutėmis užsibrėžiamas, atrodytų, kone Immanuelio Kanto mokymo vertas fundamentalus filosofinis tikslas: „Mes gręšimės atgal iki pačios pradžių pradžios, / kur tebeglūdi dar nesumaišyti, gryni daiktai savy“ (p. 24). Bet jau tolesnėse to paties posmo eilutėse paaiškėja, kad grynus daiktus savy ketinama išgauti iš… mišrainės, atskiriant ir išrūšiuojant majonezą ir kitas sudedamąsias jos dalis.

Rinkiniui pavadinimą davusiame įžanginiame eilėraštyje „Niekas“ poetinio siužeto slinktis komponuojama priešinga linkme: filosofiška gaida jis ne pradedamas, bet užbaigiamas. Gana detaliai ir psichologiškai kibiai pavaizdavus išvykimo iš svetimo miesto, nostalgiško atsisveikinimo su juo eigą, pabaigoje pateikiamas apibendrinimas įgyja labiau ne situacinę, bet egzistencinę prasmę. Pradedama: „Anksti ryte įsėsiu į taksiuką / sukrovęs bagažinėn lagaminų kalną“, baigiama: „praris mane gigantiškas lėktuvas, / pradings tamsiuose debesyse. / Ir nieko, nieko iš manęs čia nebeliks (Nekas, nekas šeit nepaliks no manis)“ (p. 9). Šis „čia“ įgyja apskritai visos žemiškosios žmogaus egzistencijos matmenį – tokia yra vėrdiniškoji žodžio magija. Knyga galėtų turėti ir priešingą, antonimišką pavadinimą – „Viskas“, nes kad ir prie kokios temos, siužeto, motyvo autorius prisiliestų, viskas virsta poezija. „Nes balsą turi visa visa, kas tik egzistuoja, ir visos būtybės per amžius gieda šlovinimo giesmę tam, kas jas sukūrė“ (p. 89).

Ruokpelnio budėjimas, Uostupo tiesa ir viskuo virstantis Vėrdinio niekas anaiptol nėra visa šiuolaikinės latvių poezijos panorama. Tačiau, mano supratimu, tikrai aprėpia vieną vaizdingiausių tos panoramos reginių.