Archyvai
Henriko Radausko laiškai Antanui Škėmai (4)
Džiaugiuos, kad naujose pareigose su savo liftu taip aukštai pakylat, tik ar tas darbas nepakyrės dėl savo monotoniškumo? Nors gal naktimis daug „keleivių“ nėra ir gal dėl to galima pagalvoti ir apie rašomus ar rašysimus dalykus?
Archyvų razinkos (4)
Mano ir lietuvių literatūros istorijos didžiai laimei, užsisakiau rašytojo Icchoko Mero fonde saugomą bylą. Mane patraukė jos prasta antraštė: „Icchoko Mero surinkti straipsniai, informacijos, įdomybės ir kt., išspausdinti respublikos periodikoje“.
Henriko Radausko laiškai Antanui Škėmai (3)
Mielas ponas Škėma,
ačiū labai už laišką, į kurį skubu tuoj atsakyti, nes, tą reikalą uždelsus, paskui darosi vis sunkiau jį besutvarkyti (panašiai kaip su vedybom).
Gyvenimas… už motinos pieną
Nagrinėdama grafo Tiškevičiaus nekilnojamojo turto nuomininkų sąrašus atradau įdomų įrašą, jis paskatino pasidomėti didikų vaikų žindyvėmis – kas buvo tos moterys, koks apskritai buvo požiūris į jų tarnystę XIX amžiuje? Galiausiai, koks jų likimas?
Archyvų razinkos (3)
Galiausiai prisikasiau prie Gražinos ir Marcelijaus Martinaičių fonde saugomų sveikinimų. Kaip ir minėjau, šiuokart skilčiai parinkau Vytauto Bložės ir Nijolės Miliauskaitės, Liūto ir Pranutės (Françoise Marie Puzynos) Mockūnų atvirutes, atvirlaiškius, siųstus švenčių proga XX a. 8–9 dešimtmetyje.
Henriko Radausko laiškai Antanui Škėmai (2)
…labai dėkoju už laišką ir apgailestauju taip ilgai neatrašęs, bet tam yra labai rimtų priežasčių: 1° du šeštadienius pagret dirbom ir 2° užplūdo „Draugo“ konkurso šedevrai. Nuo jų skaitymo vakare mano (gausingi) plaukai stoja piestu, taip kad iš ryto net sunku sušukuoti. Įveikiau dvi klaikynes, trečia kiek geresnė. Iš viso, berods, yra septynios.
Archyvų razinkos (2)
Prasidėjusi lapkričio dargana pastūmėjo ieškoti borutiškų šmaikštumų. Pasakojimų, kuriais profilaktiškai piktnaudžiautum. Ant stalo padėtos dvi paliegusios bylos. Prieš pusę amžiaus įvietintos saugyklos lentynų pradžioj. Justi vėsumas nuo palaikomos 16 laipsnių temperatūros. Šiltnamio sąlygos galioja ir kultūriniam paveldui.
Paslaptingasis XIX a. Pakaunės vargonų meistras
1857 m. iškilmingai konsekruotoje Raudondvario (Kauno r.) Viešpaties Jėzaus Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje, kurią fundavo grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius (šventovė susprogdinta besitraukiančios rusų kariuomenės per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m.), buvo sumontuoti auksuotais drožiniais pagražinti vargonai, kuriuos padirbo meistras Mackevičius (Mackiewicz).
Archyvų razinkos
Pirmosiomis razinkomis pasirinkau Jurgio Kunčino – vieno žymiausių Lietuvos prozininkų ir buvusio „Šiaurės Atėnų“ skiltininko – piešinius iš jo paties sudarytų eilėraščių aplankų. Žiūrėdama į „rašytojo laboratoriją“ galvojau: ką ant šio „darbastalio“ pasirinktų išdėlioti Juozas Tumas-Vaižgantas ar Kazys Boruta?
Laiškai iš Raudondvario
Šiame straipsnyje nagrinėjamas Raudondvario (Kauno r.) grafo Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus (1801–1866) vyriausiojo dvarų valdytojo, sekretoriaus, archyvaro Konstantino Ralcevičiaus (apie 1825 – po 1870) susirašinėjimas su tėvu Motiejumi Ralcevičiumi (m. 1863), grafo namų Vilniuje, Trakų gatvėje, valdytoju ir prižiūrėtoju.
