Gyvenimas… už motinos pieną

Tyrinėjant Raudondvario (Kauno r.) grafų Tiškevičių gyvenimą, kasdienybę XIX–XX amžiaus pradžioje, viskas kartais pasisuka netikėta linkme. Nagrinėdama grafo Tiškevičiaus nekilnojamojo turto nuomininkų sąrašus atradau įdomų įrašą, jis paskatino pasidomėti didikų vaikų žindyvėmis – kas buvo tos moterys, koks apskritai buvo požiūris į jų tarnystę XIX amžiuje? Galiausiai, koks jų likimas?

Atsivertę XIX amžiuje išleistus akušerijos veikalus, vaikų auginimo žinynus randame daug įdomių detalių žindyvių klausimu. Visų pirma krenta į akis dažni pagraudenimai, kad mada samdyti maitintojas – žalinga, kad motina iš visų jėgų turėtų stengtis atlikti šią šventą pareigą pati. Svarbiausia – labai to norėti. Teodoro Teofilio Mateckio (1810–1886) veikale „Jaunų motinų patarėjas“¹ net tvirtinama, kad Humboldtas Amerikoje pažinojo vyrą, kuris, žmonai sergant, net penkis mėnesius pats žindė vaiką (p. 21). „Motinos pienas yra tarsi grynas motinos kraujas kitu pavidalu, kitaip sakant, jos kūnas, iš kurio kūdikis kuria ir augina savo kūną [...]“ (p. 22). T. T. Mateckis supriešina motiną ir žindyvę (lenk. mamka): „Ar kūdikis žindant regės savo motinos veidą, pilną meilės, laimės, prisirišimo bei pasišventimo [...], ar pažvelgęs sutiks abejingą žindyvės žvilgsnį, šaltą, be išraiškos ir jausmo?“ Autorius nepamiršta išvardinti ir ligų, kurias „momka“ gali perduoti kūdikiui (p. 105), taip pat prie neigiamo požiūrio į žindyves prisideda ir nuomonė, jog maitinant svetimą vaiką nusilpsta jų pačių ką tik gimusios atžalos (p. 107). T. T. Mateckis apibendrina: „Pagaliau nemanykite, kad žindyvė išvaduos nuo maitinimo nepatogumų; nes nepatogumai, susiję su ja, yra nepalyginamai didesni. Svetimos ir visai tau nepažįstamos asabos buvimas tavo namuose yra nepakeliamas ir pražūtingas dalykas, jos ydos, vangumas, tinginystė ir lengvabūdiškumas dažnai daugiau tave nuo pasaulio ir draugijos atskiria, nei būtum atribota, jei pati žindytum [...]“ (p. 108).

Piešinys iš Ignacy Fijałkowskio akušerijos veikalo. XIX a.

Vis dėlto pripažįstama, kad esama atvejų, kai motina pati savo kūdikio žindyti neturėtų. T. T. Mateckis pateikia šias išimtis: jeigu gimdyvė ligota, pvz., serga džiova, skorbutu, vėžiu ir kt. (p. 110); jei motina jau įkopusi į penktąją dešimtį, nusilpę jos nervai, jei šeimoje įtempti santykiai (p. 111). Tokiu atveju iškyla klausimas, kokia turi būti parinkta žindyvė. Pasirodo, reikalavimų sąrašas netrumpas. Pirmiausia, svarbu, kad moteris būtų sveika ir turėtų gausiai kokybiško pieno (p. 116); „momkos“ amžius – nuo 20 iki 34 metų; jaunos merginos – per silpnos ir lengvabūdiškos, kita vertus, retai esą įmanoma rasti gerą žindyvę, vyresnę nei 34-erių (p. 117). Renkantis maitintoją, ši turi būti pailsėjusi po gimdymo; pirmenybė teiktina ištekėjusiai, valstietei, o ne miestietei, patyrusiai (ne pirmo vaiko susilaukusiai) moteriai (p. 118). Be to, žindyvių, kurių vaikai gimė negyvi ar mirė kūdikystėje, reikia vengti. T. T. Mateckis atkreipia dėmesį ir į maitintojos išvaizdą: ši turinti būti tvarkinga, miela, kad nekeltų nemalonių jausmų motinai, turinčiai su ja gyventi. Pageidautina, linksma, šneki, o ne niūri, mažakalbė; dorovinga, švelni, ramios dvasios, turinti išsilavinimo pagrindus, darbšti, tvarkinga. Nepageidaujamos savybės – greitai užsiplieskianti, nekantri, girtuoklė, apsileidusi, tingi (p. 120).

„Jaunų moterų patarėjuje“ aptariamas ir žindyvių atlyginimo klausimas. Rašoma, kad gera maitintoja turinti per metus gauti nuo 2 iki 4 talerių; ne mažiau kaip 16 dukatų (p. 120). 24 dukatai – padorus atlygis, o kas gali mokėti ir daugiau (100, 200, 300) – tegu moka, nes „rūpestingas vaiko maitinimas yra sunkus, o tos paslaugos neįmanoma įkainoti, juk vaiko sveikata – jo didžiausias turtas“ (p. 120).

1842 metais išleistame Ignacy Fijałkowskio (1783–1855) akušerijos veikale² teigiama, kad tik gydytojas gali nuspręsti, ar žindyvė tikrai reikalinga; pageidautina, kad jis ją ir parinktų (p. 104). Svarbu, kad žindomo kūdikio amžius daugmaž sutaptų su jos pačios vaiko. Raginama pasidomėti maitintojos tėvais, jos sveikata vaikystėje. Atkreipiamas dėmesys net į plaukų spalvą: blondinės ir rusvaplaukės esą silpnesnės sveikatos nei tamsiaplaukės. Svarbu, kad žindyvė nesirgtų odos ligomis, kaltūnu; tankūs jos plaukai rodo sveikatą; ne mažiau svarbu geras regėjimas ir klausa (p. 106).

Karolina Nakwaska (1798–1875)³ dar pataria, jog „momkos“ turi judėti – patarnauti kambaryje, kad nesirgtų: „pašluoti, išplauti grindis, valyti, kloti lovą, tai tegul būna jos užsiėmimas“ (p. 311). Tačiau „visokie darbai, kurie ją nuo vaiko ir ponios akių atitolintų, nėra tinkami“ (pvz., skalbimas – gali sušalti vėjyje) (p. 312). K. Nakwaska taikliai pažymi: „Žindyvė turi būti kaip vienuolė“ (p. 312). Tačiau autorės tonas kalbant apie maitintojas daug švelnesnis: „Gal kas abejoja, kad paprasta moteris gali ištverti panašų atskyrimą nuo visuomenės. Bet turime daugybę įrodymų, kad „momka“ gali itin prisirišti prie vaiko, kurį maitina, ir dėl jo ištverti tą nepatogumą. Dėl to su ja maloniai elgiamasi, ją apdovanoja [...]“ (p. 312).

Taigi, kaip apdovanodavo žindyves? Pereikime prie konkrečių pavyzdžių. Raudondvario grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius (1801–1866) su žmona Vanda Vankavičiūte (1808–1842) 1833 metais Raudondvaryje susilaukė dukters, grafaitės Vandos Sofijos Marijos (m. 1860 Nicoje). Jai buvo pasamdyta žindyvė Julija K. iš Šilelio kaimo (prie Raudondvario). Šioje senoje Pakaunės gyvenvietėje XIX amžiuje būta nemenkos vokiečių evangelikų liuteronų bendruomenės. Vladas Dautartas rašė, kad „Šilelyje gyvenę vokiečiai išlaikė savo kalbą, papročius, vengė kraujomaišos, palaikydavo vienas kitą, turėjo savo kapines. Vertėsi žemės ūkiu, žvejojo, plukdė sielius.“⁴ Julija K. buvo evangelikė liuteronė, 1830 metais Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje ištekėjusi už kataliko Jono K. Šioje santuokoje gimę berniukai buvo krikštijami Raudondvario katalikų bažnyčioje, o mergaitės – Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje. 1867–1868 metais grafų Tiškevičių nekilnojamojo turto nuomininkų sąrašuose (LVIA, f. 716, ap. 1, b. 1301, l. 22) minimas Jonas K. iš Šilelio kaimo, taip pat – medinis namas su sodu ir šienaujama pieva (2 230 sieksnių). Šalia – prierašas: „nieko nemoka – už žmonos, kuri buvo žindyvė prie grafienės Vandos, tarnybą“. Jonui K. 1869 metais mirus, jo našlė Julija (apie 1813–1879), regis, ir toliau valdė savo gyvenimą (sodybą) Šilelyje. Taip pat liko trys poros dukterys.

Grafai Tiškevičiai Raudondvaryje šeimininkavo ir XX amžiaus pradžioje. Krikštijant 1904 metais čia gimusį Benedikto Jono ir Rozalijos Branickytės Tiškevičių sūnų Benediktą Vladislovą dalyvavo jo senelis „grafas, šambelionas, Jo Šviesybės dvaro mandarinas“⁵ Benediktas Henrikas Tiškevičius ir senelė Julija, Vladislavo Branickio žmona⁶. Naujagimiui taip pat buvo pasamdyta žindyvė Ona D., jauna ištekėjusi moteris, kilusi iš Šilainių kaimo, gyvenusi Salomiankoje (arba Šiaudinėje; anksčiau ten buvo įsikūrę daugelis Raudondvario dvaro tarnautojų; dabar tai – Raudondvario dalis Nevėžio slėnyje). Etnografės, kraštotyrininkės Marijonos Čilvinaitės surinktoje medžiagoje rašoma, kad žindyvė už vaiko maitinimą gaudavo 30 rublių per mėnesį, turėjo atskirą kambarį rūmuose, maisto gaudavo kokio tik panorėjusi. Bona, vaiko auklė paryžietė, jį „rengė, migdė, nešiojo, vežiojo, jo kambaryje miegojo“⁷.

Didikų vaikų žindyvės – moterys, ant kurių pečių guldavo išties nemenka atsakomybė. Joms kelti dideli reikalavimai, į jas žvelgta su nepasitikėjimu, o kartais – net ir su atviru priešiškumu, kaltinant jas noru pralobti savo šeimos gerovės ir vaikų sveikatos sąskaita. Visgi maitintojų tarnystė nebuvo pamirštama, tikriausiai stengtasi ir senatvėje joms užtikrinti sotesnį duonos kąsnį.