Archyvų razinkos (4)

 

Viskas prasidėjo nuo to, kad dėl sraigės, užšliaužusios ant kažkokio laidelio, įvyko trumpasis jungimas. Visi trys archyvų pastatai pusdieniui liko be elektros. Situacijos tikrumas patvirtintas elektrikų, nors jų nei girdėjau, nei mačiau, bet taip buvo kalbama. Kaip gali sraigė (ne kokia mutantė) sukelti tokią avariją: vargšai valstybės tarnautojai liko be kompiuterių ir arbatinukų. O gal dėl jų įjungimo vienu metu, įskaitant visu etatu dirbančius šildytuvus, elektra ir prapuolė. Tačiau tragiško sraigės likimo istorija mane labiau įtikino.

Kadangi atsirado dyko laiko, nusprendžiau imtis meditacinės archyvarės praktikos. Kažkuris filosofas iš F didžiosios sakęs, atseit, autentiškai galėsiu gyventi tik įsisąmoninusi būties ėjimą velniop. Nustojau numeruoti bylos lapus (darbas, kuriam kol kas elektros nereikia) ir pradėjau spėriai sąmonintis. Taip spėriai, kad net užmerkiau akis iš visų jėgų. Tada, be abejonės, iš karto ėmiau interpretuoti egzistenciją velniop perspektyvoj. Jaučiau, kaip dabar pat pradedu būt autentiškai. Dar atsiminiau, kad F didieji (tik dgs., vyr. g.) išrado laisvą valią, už kurią kartais laimės pusvalandy, kaip ir „Humanoj“, pasiseka sumokėt perpus mažiau. Byram baram supratusi, ką daryt, kad ėjimas velniop įgautų pagreitį, nusprendžiau leistis odisėjon po saugyklas (tikėtina, kad jau išbandytu sraigės maršrutu) ir ieškot klikbaitinių bylų antraščių (pasak komunikacijos ir kalbos specialistų (o specialistų mes klausom!), vertėtų sakyti „antraštinio masalo“). Dykam buvimui vis tiek turėjau išsikelti tikslus, nes dykai būti dabartinė ekonomika leidžia tik mintyse, o ne ketvirčių ataskaitose: 1) rasti archyvinius šaltinius, garantuosiančius tyrėjams plastiškas smegenis (pačiai praverstų kelios naujos neuronų jungtys), o tikriems virtuozams – tremtį iš Steinerio valstybės, 2) iš kokių nors antraščių sulipdyti eilėraštį.

Mano ir lietuvių literatūros istorijos didžiai laimei, užsisakiau rašytojo Icchoko Mero fonde saugomą bylą. Mane patraukė jos prasta antraštė: „Icchoko Mero surinkti straipsniai, informacijos, įdomybės ir kt., išspausdinti respublikos periodikoje“.

Susirankiojusi norimas bylas per tebevykstančią sraigės misiją, supratau, kad ne veltui archyvaras tos minėtos bylos turiniui nerado adekvataus pavadinimo. Dokumentų antraštės formuluotė seniausiai turėjo pakelti bylos skaitymo reitingus, bet pirmas ir paskutinis žmogus, kaip matyti iš užsakymo lapo (jame fiksuojami bylą naudoję asmenys), peržiūrėjo ją prieš 26 metus. Tikriausiai archyvams belikusi paskutinė viltis: žadinti visuomenės smalsumą kopijuojant šūdportalių antraštes. Pavyzdžiui: „Autorius septynis kartus perrašė romano pavadinimą: atsakymas jus šokiruos“, „Užsisakykite bylą ir tai užtikrintai pakeis jūsų požiūrį į „Kukučio balades“, „Archyvarai nenori, kad jūs žinotumėt, jog…“. Šiuo metu archyvai tikrai nenorėtų, kad žinotumėt apie sraigės mirties incidentą. Belieka tikėtis, kad tokių kankinimo priemonių neprireiks, nors šiaip būtų neprastas eksperimentas.

Tačiau grįžkim prie tos bylos reikalų. Rašytojas Icchokas Meras, kuris daugiausia žinomas dėl romano „Lygiosios trunka akimirką“ (1963), mokėsi Kauno politechnikos instituto Elektromechanikos fakultete. Dar studijuodamas KPI, rašė savo debiutinę knygą „Geltonas lopas“ (1960). Jis buvo vienas pirmųjų autorių lietuvių literatūroje, kuris pradėjo kalbėti apie Holokausto patirtis. Meras interviu, kiek man pavykę jų perskaityti, tik labai fragmentiškai minėjo jo kūrybą paveikusius rašytojus. Kai užsisakiau „įdomybių“ bylą, tikėjausi rasti Merui svarbių eilėraščių ar prozos kūrinių ištraukų. Pirmuose bylos lapuose mėlynu rašikliu surašyti įvairūs jidiš žodžiai, frazės, pažymėtos brūkšneliais, po kurių tikėtumeisi vertimo į lietuvių kalbą. Bylą sudaro, kaip galima suprasti, ir Mero studijų KPI užrašai (daugiausia iš 1957 m.). Jų antraštės pasirodė kaip tinkama medžiaga eilėraščio lipdymui. Nors šalia sraigės istorijos eilutė apie elektrinius raumenis skamba švelniai ironiškai. Kiti aprašyti „išradimai“ galėtų būti sėkmingai naudojami ir dabar. Pavyzdžiui, radijo imtuvas ant dviračio. Dviratininkai mieste veiktų kaip mobilios radijo stotys ir galėtų nuolat tarpusavyje varžytis. Siūlyčiau pagalvoti ir apie elektroninę nervų ląstelę: supyksti, nebeturi kantrybės, bet kaip tikras XXI a. žmogus nervus įsikrauni kartu su elektronine cigarete ir išmaniuoju laikrodžiu.

Begalvodama apie pasiūlymus dabartinei technologijų rinkai, radau skaitytojų ir filmo „Kai aš mažas buvau“ (1968) žiūrovų klausimus Merui. Matyti, jog skaitytojams nelabai aišku, kodėl rašytojas savo kūryboje rinkosi kalbėti apie karo patirtis, getą. Vienur minima veikėja Monika, nors reiktų turėti omeny, kad romano „Ant ko laikosi pasaulis“ (1965) pagrindinės veikėjos vardas Veronika (pagrįstas klausiančiojo susipainiojimas). Kaip ir visais laikais, neapsieita be klausimo, kiek veikėjai „tikri“, o kiek autoriaus „išgalvoti“. Byloje likę klausimai daugiausia susiję su filmo vertinimu, žiūrovų pasipiktinimais dėl veikėjų: „Kam Jūs padarėte taip, kad Gina baisiai juokėsi, kai Linas pas ją sugrįžo. Ar tai nesako, kad filmo moralumo kriterijus šiek tiek per žemai?“ Su paskutiniu perskaitytu lapeliu sraigės katastrofa baigėsi, o atsiradusi elektra nutraukė mano dykinėjimus ir nemokamą laisvą valią.

Archyvė B.

 

 

„Aš iš jūsų knygos „Ant ko l. pas.“ supratau, kad Monikos charakterį Jūs kurėt 2 plotmėm: a) piešdami jos gyvenimą b) duodami jai klausimus. Norėjau sužinoti, ko Jūs klausėte Monikos, kai ji 6-ojo skyrelio paraštėje sušunka: „Ne!“* [l. 1]

 

„Norėčiau paklausti Isoką Merą, kuo remdamasis Jūs rašėte knygas? Ar Jūms pačiam teko pergyventi karo sunkumus. Jūs daugiausia ir rašėte apie karo sunkumus.“ [l. 2]

 

„Rašyt. Merui,

Kas Jus paskatino rašyti ir kaip rašėte knygas karo tema, reiškia, karo laikotarpį, Jūs, aš manau, buvote karo metu ne daugiau, kaip 10–15 metų. Jūs kare nedalyvavote, aš manau. Tai kas vertė Jus taip pergyventi. Kokioj vietoj Jūs buvote karo metu.“ [l. 3]

 

„Kodėl Jūsų kūryboje dominuoja geto motyvai?“ [l. 4]

 

„Mus domina, ar rašytojo Mero knygos „Ant ko laikosi pasaulis“ pagr. herojus fantazijos padarinys, ar kieno nors prototipas.“ [l. 5]

 

„Gal ir ne kuklu, bet norisi žinoti, kodėl Jūs, turėdamas lit. gabumus, pasirinkote techn. spec.“ [l. 7]

 

„Kur ėmėt medžiagą knygai „Lygiosios trunka akimirką“ ir ar neketinate jos ekranizuoti

Merui.“ [l. 10–11]