Paslaptingasis XIX a. Pakaunės vargonų meistras

1857 m. iškilmingai konsekruotoje Raudondvario (Kauno r.) Viešpaties Jėzaus Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje, kurią fundavo grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius (šventovė susprogdinta besitraukiančios rusų kariuomenės per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 m.), buvo sumontuoti auksuotais drožiniais pagražinti vargonai, kuriuos padirbo meistras Mackevičius (Mackiewicz). Lenkų muzikologas profesorius Beniaminas Vogelis rašo, kad tai – Aleksandras Mackevičius, tarnavęs keliose Varšuvos fortepijonų dirbtuvėse, o apie 1857–1886 m. apsistojęs Kaune ir jo apylinkėse, kur įrengė vargonus Raudondvario bažnyčioje ir perstatė juos Aušros Vartų koplyčioje Vilniuje 1859 m.¹ Tačiau kaip yra iš tiesų?

Raudondvario grafų Tiškevičių sąskaitų knygose meistras Mackevičius minimas 1853–1856 m. 1853 m. už vargonų gamybą jam sumokėta 750 rb, 1854 m. pagal sutartį – 200 rb, 1855 m. – 750 rb, o 1856 m. – dar 3 000 rb. Atrodo, kad vargondirbiui Mackevičiui grafas parūpindavo ir smulkesnių užsakymų, pavyzdžiui, dvaro išlaidų knygoje minima 11 skardinių vazonų (koszów blaszanych) gėlėms rūmų balkonuose auginti, už jų gamybą ponui Mackevičiui sumokėta 12 rb 50 kp.

Vis dėlto daugiausia informacijos apie Raudondvario vargonų meistrą suteikia Zapyškio parapijos metrikų knygos. 1853 m. Zapyškio bažnyčioje pakrikštytas kūdikis Jonas Mykolas Mackevičius. Rašoma, kad jo tėvai – bajorai Jonas (g. apie 1817) ir Emilija (Sakovičiūtė, g. apie 1832) Mackevičiai, gyvenantys Zapyškio miestelyje. Naujagimio tėvas metrikuose įvardijamas kaip „vargonų meistras“ (artysta sztuki organmistrzowskiej). Krikšto apeigose dalyvavo ir Zapyškio burmistras Stanislovas Červinskis bei muzikas Aleksandras Dvilinskis, o krikšto tėvais tapo kunigas Mykolas Šabovskis ir ponia Sofija Drozdovska².

Jau 1854 m. Zapyškyje pakrikštytas ir kitas Jono ir Emilijos Mackevičių sūnus – Romualdas Jonas. Šįkart krikštynose dalyvavo kunigas Mykolas Šabovskis, vietinis vikaras, muzikas Aleksandras Dvilinskis, o krikšto tėvais tapo skulptorius Pranciškus Andriolis ir ponia Benedikta Anikini (Anichini)³.

Nuotraukose senoji Raudondvario bažnyčia ir jos griuvėsiai (iš Kauno rajono muziejaus rinkinių)

Pranciškus Andriolis (1794 Italijoje – 1861 Vilniuje) – tapytojas, skulptorius, sukūręs senosios Raudondvario bažnyčios interjero ir frizo skulptūrinį dekorą bei didžiojo altoriaus skulptūros ir gipso lipdinius. Raudondvario dvaro sąskaitų knygoje užfiksuota, kad 1853 m. P. Andrioliui už pagamintus paauksuotus rėmus stacijoms, portretams ir kitiems paveikslams, herbą, amboną, suolą bažnyčiai ir kitus drožinius sumokėta 600 rb.

Vaiko krikštamotė ponia Benedikta (Salkevičiūtė) Anikini – statybininko, architekto Cezario Lauryno Anikinio (1787 Italijoje – 1861 Raudondvaryje) žmona. C. L. Anikinis į Lietuvą pateko per 1812 m. Napoleono žygį ir dirbo daugiausia pagal grafų Tiškevičių užsakymus. Grafai labai vertino architektą, globojo jo šeimą šiam mirus. Visus minėtus menininkus – tiek architektą C. L. Anikinį, tiek skulptorių ir tapytoją P. Andriolį ir vargonų meistrą J. Mackevičių – sieja darbas statant ir dekoruojant Raudondvario Viešpaties Jėzaus Kristaus Žengimo į dangų šventovę.

1855 m. Jonui ir Emilijai Mackevičiams Zapyškyje gimė dar vienas sūnus – Stanislovas Juozapas⁴. Jo krikštatėviais tapo burmistras Stanislovas Červinskis ir ponia Emilija Dombrovič.

Kaip toliau klostėsi vargondirbio Jono Mackevičiaus gyvenimas? Sūnūs Jonas Mykolas ir Romualdas Jonas mirė Zapyškyje dar kūdikystėje. Vargondirbio šeima apie 1859 m. persikėlė gyventi į Garliavos parapiją. Gyveno Naugardiškėje, Aleksote. Andrzejus Matusiewiczius rašo, kad tais metais Jonas Mackevičius iš Naugardiškės šalia Fredos už 600 rb iš esmės pataisė ir padidino Suvalkų Šv. Aleksandro katedros vargonus⁵. Esama duomenų, kad J. Mackevičius vyskupo Konstanto Irenėjaus Lubienskio buvo iškviestas taisyti vargonų ir Seinų katedroje (ten darbavosi apie 1869–1872 m.).

Garliavos bažnyčioje krikštyti vėliau gimę Jono ir Emilijos Mackevičių vaikai: 1860 m. – Kazimieras Remigijus (krikšto tėvai – kunigas Kazimieras Vaišnora ir Paulina Sakovič; m. 1863), 1865 m. – Marijona Petronėlė (m. 1867), 1866 m. – Vaclovas Antanas, 1867 m. – Elena Kazimiera. Tėvas Jonas Mackevičius vaikų metrikuose įvardijamas kaip „kolonistas vargonų meistras“.

Užuominų apie vargondirbio šeimą randame ir Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios metrikuose. 1882 m. šiuose maldos namuose susituokė Jono ir Emilijos Mackevičių sūnus Stanislovas, „miestietis“, 25 metų Liepojos (Libau) bažnyčios parapijietis. Jis vedė liuteronų tikybos merginą Lidiją Cerndt. Tarp santuokos liudininkų minimas ir Aleksandras Mackevičius. Tai – Stanislovo brolis, literatūroje minimas Kaune dirbęs vargonų meistras. 1893 m. Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčioje už bajoro Pranciškaus Ksavero Kozakovskio ištekėjo J. Mackevičiaus duktė Elena Kazimiera.

Vargondirbys, Kauno Šv. Kryžiaus bažnyčios parapijietis Jonas (Andriaus sūnus) Mackevičius mirė 1904 m.⁶ nuo senatvės, būdamas 88 metų, paliko našlę Emiliją Sakovičiūtę, sūnų Aleksandrą ir dukrą Eleną. Mirties metrikuose rašoma, kad jis buvo Aleksoto gminos valstietis. Palaidotas Kauno parapinėse kapinėse. 1907 m. toje pačioje parapijoje užfiksuota Jono žmonos Emilijos (Ignoto dukters) mirtis nuo senatvės, rašoma, kad ji buvo 76 metų bajorė, paliko vaikus Aleksandrą ir Eleną, palaidota ten pat, kur ir vyras⁷.

„Kurjer Warszawski“ 1857 m. Nr. 251 (p. 1354) minima, kad Raudondvario bažnyčios vargonus padirbęs ponas Mackevičius buvo Krahlio mokinys Varšuvoje („Krall & Seidler“ – XIX a. pirmos pusės fortepijonų įmonė Varšuvoje). Tačiau vargonų meistrų Mackevičiaus pavarde panašiu laikotarpiu, atrodo, būta ir daugiau – štai 1879 m. „Biesiada Literacka“ (t. 8, Nr. 202) puslapiuose minimas vargondirbys Mackevičius iš Marijampolės, savamokslis, gaminęs vargonus, rylas („katarinkas“), fortepijonus. Tad, tyrinėjant vargonų meistro Jono Mackevičiaus biografiją, neverta pasikliauti atsitiktinėmis žinutėmis senojoje spaudoje, tam dar prireiks išsamesnio tyrimo.