Archyvų razinkos (2)

 

Prasidėjusi lapkričio dargana pastūmėjo ieškoti borutiškų šmaikštumų. Pasakojimų, kuriais profilaktiškai piktnaudžiautum. Ant stalo padėtos dvi paliegusios bylos. Prieš pusę amžiaus įvietintos saugyklos lentynų pradžioj. Justi vėsumas nuo palaikomos 16 laipsnių temperatūros. Šiltnamio sąlygos galioja ir kultūriniam paveldui. Pageltę, pelėsiu išspalvoti jų lapai solidarizuojasi su Radausko verkiančiom liepom. Tik šios už lango – sezoninio slogučio ištiktos.

„Dėvėjo jis labai įdomią kepurę. Juodai blizgantis snapas per vidurį dėl fasono buvo įlaužtas. Gražiai nuaugęs berniokas. Su melsvu paltuku. Maištininkas. Revoliucionierius. Mėtytas ir vėtytas. Poetas originalas. Besiblaškantis nenuorama“, – iš K. B. atsiminimų sukolekcionuoti epitetai skamba it nevykusi mįslė. Mėlynam fotografijų bylos viršely (dabar naudojami tik cemento spalvos) užrašytas rašytojo vardas ir pavardė. Suderinta su Borutos melsvu jaunystės paltuku. Po apačia nurodyti gimties–mirties metai (1905–1965). Toks įmantrus atsiminimų antkapis.

Tarp krūvos dokumentų, kurių razinkų paieškoms nespėjau įdarbinti, sušmėžuoja rašytojo pavardė. Atrodo, Jurgio Kunčino eilėraščio „Ką pasiimtum kartu“ mašinraštis iš aštuntojo dešimtmečio, o epigrafe – kukli dedikacija Borutai. Radinį, mažumėlę romantizuojant, įmanu pavadinti „poetine biografija“. Eilėraščio kalbantysis tarytum kreipiasi į rašytoją, klausdamas, ką šis pasiimtų su savimi, eidamas nuo „Suvalkijos lig Vienos“. Galiausiai – sakoma palikt net kalbą, kurią, kaip ir viską, suras ir atims. Po akim įsiprašęs mašinraštis pirminį sumanymą tik patvirtino. Tegu būva lapkričio razinkos savotiška laudacija Borutai.

Literatūrologė Dalia Striogaitė 1970 m. spalį surinko ir užrašė rašytojo artimųjų ir Marijampolės mokytojų seminarijos kurso draug(i)ų pasakojimus apie Borutą, šiuo metu jie saugomi Lietuvos literatūros ir meno archyve. Reikėtų paminėti, kad tyrėja davė sutikimą surinktą medžiagą iškelti dienos švieson.

Archyvinėje byloje esama penkių asmenų – Marijos Pautieniūtės-Banionienės, Kostės Gudrevičiūtės-Lapinskienės, Jono Litinsko, Leokadijos Sirutytės-Paštukienės ir Petro Urnevičiaus – pasakojimų. Mano akį pirmiausia patraukė atsiminimuose pieštuku atlikti (pašnekovų autorizuoti) taisymai. Taip pat raudonu rašikliu įrašytos Striogaitės pastabos dėl kai kurių teksto vietų nepatikimumo. Pavyzdžiui, Jonas Litinskas, buvęs Borutos mokslo bičiulis Marijampolės mokytojų seminarijoje, teigia: „Jo [Borutos] maištinga, nerami siela pasireiškė kad ir tuo: vasarą, grįžęs į namus, suorganizavo per pačią rugiapjūtę darbininkus streikuoti prieš jo tėvą.“¹ Šalia įrašyta Striogaitės pastaba: „Šis faktas kiek įtartinai atrodo. Kiek klausiau kitų K. Borutos mokslo draugų, niekas nepatvirtino. Jei ir galėjo taip būti, tai su dideliom išlygom.“² Įdomu, kad pasirenkama tokiu būdu materializuoti abejonę, kuri keičia ir veikia tokių tekstų skaitymo patirtį. Nors pati įtariai žiūriu į „kalbėk, atmintie“ momentus, anaiptol negaliu paneigti, kad kaip archyvarė išgyvenu nuolatinį smalsulio alkį, stygių, kurį tenka malšinti razinkomis.

Pradžioje užsiminiau apie šmaikštumus, tai reiktų žodžio ir laikytis. Ilgai sukusi galvą, kaip tuos atsiminimus „atverti“, vis dėlto pasielgiau gana savanaudiškai. Atrinkdama trumpus fragmentus pasiklioviau nuojauta ir savuoju razinkų skoniu. Norinčius perskaityti viską galiu tik paraginti žygiuoti archyvan. Skilčiai pasirinkau nuotrauką iš Borutos laikų Marijampolės mokytojų seminarijoje. Fotografija įduota rašytojo kurso draugės Marytės Ambraziejūtės-Mauručienės. Kartu pridėtas prierašas iš pokalbio su Maryte ir tos pačios laidos auklėtiniu Viktoru Senkumi, kurį taip pat 1970 m. spalį užrašė Striogaitė (žr. nuotrauką). Aplink fotografiją išdėlioti atsiminimai nebūtinai turi sąsają su joje esančiais asmenimis. Tokį vizualinį sprendimą motyvuoju tuo, kad juose vis dėlto pasakojama apie Borutos laiką mokytojų seminarijoje. Taip pat turėsiu nuvilti reiklų skaitytoją, kad Marytės atiduota nuotrauka neturi tikslios metrikos, todėl identifikuoti Borutos kurso draugių ir draugų šįkart nepajėgiau. Pabaigai priminimas: visai neseniai leidykla „Slinktys“ išleido Borutos eilėraščių rinktinę „Gluosniai! Gluosniai! Gatvės! Gatvės!“ (sudarytojas Martynas Pumputis, įvadinio straipsnio autorė literatūrologė Aistė Kučinskienė), tad imkit, skaitykit ir permanykit drauge. 

Archyvė B.

 

Jonas Litinskas, Marijampolės mokytojų seminarijos I laidos auklėtinis

 

„Seminarijos laikais K. Boruta mėgdavo jau savo apranga pabrėžti poeto keistumą, ypatingumą ir atrodyti kitoks negu visi: tai su kokiu ilgu apsiaustu, tai su kokia sulamdyta skrybėle. Spausdinosi seminarijoje leidžiamuose laikraštėliuose, šį tą – ir Amerikos spaudoje, kad gautų vieną kitą dolerį honoraro. K. Boruta dalyvaudavo seminaristų ginčuose, disputuose. Nors gal ir nebūdavo pats smarkiausias, bet dažnai pasižymėdavo, ir net ateitininkai sakydavo, kad iš K. Borutos ateityje galima daug tikėtis.“ [LLMA, f. 9, ap. 1, b. 8, l. 2r]

 

Petras Urnevičius, Marijampolės mokytojų seminarijos II laidos auklėtinis

 

„K. Boruta mokėsi vyresniame kurse. Buvo ūkininkaitis, gražiai nuaugęs – kaip sakoma, pienas ir kraujas. Energingas, bet santūrus – nusišypsodavo tik retais atvejais. Labai tvarkingas – vaikščiojo, kaip lazdą prarijęs, drabužiai tik ką iš po laidynės. […] K. Boruta su kitais moksleiviais leisdavo šapirografu spausdintus laikraštėlius, daugiausia satyrinio pobūdžio. Atsimenu, leido „Šliurę“. Dabar vargu ar jie beišlikę, nes jau tada beskaitant į skutus pavirsdavo. […] K. Boruta seminarijoje jau buvo žinomas kaip literatas. Pamenu, kaip jis skaitė kažkokios kuopelės susirinkime savo literatūrinį rašinį. Nebeprisimenu temos, liko tik bendras įspūdis: kažkas labai modernaus ir niūraus. Rožės, grotos, tamsūs šešėliai – kažkas chaotiško. Nesuprantama tada atrodė, o autorius, matyt, tuomet išgyveno kažkokią vidinę audrą.“ [LLMA, f. 9, ap. 1, b. 8, l. 5r–5v]

 

Prierašas: „Marijampolės mokytojų seminarija, 1921–22 m. m., II kursas. K. Boruta (kairėje pusėje, apačioje). Stovi I iš dešinės Vėdrinaitis, II (už jo) – V. Draskinis. K. Boruta su Draskiniu yra sėdėjęs viename suole. Didžiausia priešingybė vienas kitam. Draskinis – kairiųjų pažiūrų, labai rimtas vyras, K. Boruta tada buvo dar ateitininkas, todėl jie labai stipriai ginčydavosi. M. Ambraziejūtė-Mauručienė tiesiog tvirtina, kad Draskinis bus K. Borutą apšvietęs, pakreipęs kairėn. Draskinis buvo silpnos sveikatos, besimokydamas mirė. Nors mirė be kunigo, bet kun. Dambrausko įsikišimo dėka buvo palaidotas kapinėse.“³

 

Leokadija Sirutytė-Paštukienė, K. Borutos pusseserė

 

„K. Boruta buvo labai tiesus žmogus – drėbdavo į akis tiesiai, ką reikia ir ko gal nereikia sakyti. Stengdavosi išlaikyti išorinį ir vidinį paprastumą. Kartais jam sakydavau: „Kazy, tu gi galėtum nors apsirengti geriau.“ Jis atšaudavo: „O man ir taip gerai.“ Nekreipdavo didesnio dėmesio į išorę. Su K. Boruta artimiau bendravome Telšiuose. 1927–8 ar 1928–9 mokslo metais, kai jis ten kurį laiką dėstė lietuvių k. ir literatūrą žydų gimnazijoje, o aš mokytojavau M. Valančiaus gimnazijoje ir pedagoginėje mokykloje (dėsčiau biologiją). Apie šį K. Borutos gyvenimo laikotarpį iš viso mažai kur rašoma. Tada dažnai susitikdavome, jis užeidavo pasikalbėti, arbatos išgerti. Abu buvome geri čiuožėjai ir mėgdavome čiuožti. Kazys eidavo į čiuožyklą kasdien; jei nespėdavo anksčiau, tai eidavo nors labai vėlai, kai jau nieko čiuožykloje nebebūdavo.“ [LLMA, f. 9, ap. 1, b. 8, l. 3r]

 

Kostė Gurevičiūtė-Lapinskienė, Marijampolės mokytojų seminarijos II laidos auklėtinė

 

„K. Boruta mokėsi vyresniame kurse, buvo draugiškas, jį visi mylėjo. Jis patiko merginom, kad gražus, o dar imponavo, kad jis kiek šalinosi visų, vis užsimąstęs, užsisvajojęs. Jis mėgo skaityti referatus, ir jau tada visi sprendė, kad bus rašytojas.  Rašinėjo eilėraščius.“ [LLMA, f. 9, ap. 1, b. 8, l. 1r]

 

¹ LLMA, f. 9, ap. 1, b. 8, l. 2r. Publikacijoje šaltinių kalba ir rašyba išlaikyta.
² Ibid.
³ Kazys Boruta, LLMA, f. 9, ap. 1, b. 10, l. 1.