Archyvų razinkos

Jeigu paklausčiau – kaip Tu apibūdintum archyvarę? Tikriausiai sakytum, kad regi kažkur tamsiame rūsyje sėdinčią vidutinio amžiaus moterį, apsikrovusią dėžėmis, monotoniškai skaičiuojančią tarp pirštų trupančius rankraščio lapus. Galvoje Tau nenoromis net suskambtų – ,,pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai…“

Ant jos stalo, šalia pamiršto puspilnio kavos puodelio, padėti vaistai nuo alergijos. Profesinė liga – nuolatinis čiaudulys, ašarojančios ir niežtinčios akys trukdo skaičiuoti dokumentus. Su kiekvienu apči – tenka pradėti iš naujo. Naujagimio kepurėlė, „Chanel Nr. 22“, uodas plastikiniame maišelyje, 50 litų, sudžiūvę vorai, gėlės, degtukai – sąrašas daiktų, kuriuos ji neseniai aptiko tarp vienos rašytojos atsiminimų. Ant stalo išdėlioti radiniai atrodo lyg prastõs dadaistų parodos eksponatai. Sakytum, primena Tau ji Nijolės Miliauskaitės eilėraščio „Moteris iš archyvo“ kalbančiąją – prietemoj sėdinčią, su veide paslėptu liūdesiu ir pilnais archyvo dulkių plaukais. Neaiškaus amžiaus moteris, stropiai dėliojanti „vieną prie kito / gėles, sapnus, žvilgsnį / dainos nuotrupą“.

Archyvuose buvojau beveik pusę amžiaus ir su tokiu stereotipizuotu archyvarės įvaizdžiu buvau tapatinama nuolat. „Archyvarė – tai ne kokia fabriko darbuotoja, kuri tik rūšiuoja ir priskiria byloms numerius, it kokioms belaisvėms“, – sakydavau. Taip, tikėtina, kad ji daugiau laiko praleidžia su rašytojo(s) kūrybiniu palikimu nei su artimaisiais. Nėra didelė ir socializacijos su gyvaisiais gerbėja, todėl suokalbiui renkasi primargintus rašytojo rankraščius.

Archyvarė taip pat turi visokių keistų, vargiai monetizuojamų talentų. Pavyzdžiui, geba iš rašytojos šukuosenos nurodyti tikslų kūrybos laikotarpį, atskirti ne tik jos, bet ir daugiausia kalėdinių sveikinimų atsiuntusių draugų rašyseną. Taip pat naktį pakelta gali abėcėlės tvarka išvardinti 26 rašytojo slapyvardžius, nurodyti jo knygų tiražą prieš Nepriklausomybę ir po jos. Taigi aprašytoji archyvarė neretai tampa tuo vieninteliu žmogumi, kuris prisiliečia prie kiekvieno archyvan atiduoto dokumento. Būtent čia esama pagrindinės problemos, dėl kurios ėmiausi rašyti šį tekstą. Į bylas sudėtos visokio plauko įdomybės arba, kaip jas pasirinkau vadinti, – razinkos – lieka įkalintos saugyklose, kol jas galiausiai išlaisvina koks nors smalsuolis.

Norėdama parodyti, kad archyvarė ar archyvaras – tai ne kažkur rūsy tūnantis, nuobodulio ašaras ir dokumentų lapus skaičiuojanti(s) valstybės tarnautoja(s), nusprendžiau įsteigti skiltį „Archyvų razinkos“. Čia kartkartėmis trumpai pristatysiu per daugelį metų aptiktas šmaikščias, smalsulį keliančias įdomybes. Reiktų paminėti, kad dalis autorių, meninink(i)ų, kurių archyvinę medžiagą nusprendžiau atrinkti, neatskiriami nuo šio leidinio istorijos. Tarsi žiedinės kompozicijos principu – dar praeitame dešimtmetyje rašiusieji vėl čionai sugrįš, tačiau šiuokart jau kiek kitokiais pavidalais.

Pirmosiomis razinkomis pasirinkau Jurgio Kunčino – vieno žymiausių Lietuvos prozininkų ir buvusio „Šiaurės Atėnų“ skiltininko – piešinius iš jo paties sudarytų eilėraščių aplankų. Žiūrėdama į „rašytojo laboratoriją“ galvojau: ką ant šio „darbastalio“ pasirinktų išdėlioti Juozas Tumas-Vaižgantas ar Kazys Boruta? Kaip atrodytų Virginios Woolf sãvo kambario stalelis? Piešinys tuo pat metu tarsi susisieja ir su anksčiau aprašytu archyvarės stalu, ant kurio lyg operacinėje išrankioti rašytojos prisiminimų likučiai.

Reikėtų paminėti, jog narstant Kunčino archyvą matyti, kad jis pats buvo kruopštus savo kūrybos archyvuotojas, surinkęs ir itin gausią ankstyvųjų „Šiaurės Atėnų“ numerių kolekciją.

Archyvė B.

Piešiniai iš paties Jurgio Kunčino sudaryto eilėraščių aplanko pavadinimu „MANO EILĖRAŠČIAI, parašyti 1975–1977 metais Vilniuje ir kitur…“. Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 799