Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (14)
Gegužės 16 d., šeštadienis
Savaitgalį su Em išvykome į miško namelį, tokį nuošalų kaip Thoreau prie Voldeno tvenkinio. Visą laiką lašnojo, tad ir pratūnojome jame. Perskaičiau pernai pasirodžiusį 1893 m. Ignoto Grubinsko dienoraštį. Unikumas! Gaila, nėra nurodyta minimų lokacijų (dienoraštis rašytas Kaune) dabartinių adresų, šypsnį kelia recto ir verso paaiškinimas „jaunesnio amžiaus skaitytojui“. Dievulėli, kas gi tas jaunesnio amžiaus skaitytojas, atsiversiantis 200 egz. išleistą XIX a. pab. dienoraštį? Atveskite jį man. Kadangi dienoraštis neilgas, įdėta faksimilė – galima skaityti ir taip.
Neįtikėtina tai, kad lietuviškai, Vabalninko šnekta, rašęs autorius kartais taip tobulai užrašo žodį, o kartais visiškai iškraipo – jokios logikos ir rašto sekos nebelieka. Mane, baigusį skaityti ir apie dienoraštį pasakojantį, Emilija pertraukė sakydama, kad pats ėmiau kaip dienoraščio autorius kalbėti. Bet tai kaip gražu: Dikdůnes asz nesiveszczia bet darbinįki, – rašo svajodamas apie ateitį. Arba apie Lietuvą kalbėdamas: Raśejai apē savo tevynę raśo gal ramei bet lietuvis apē savo tevyne raśo o aśaras per jo veidą byra. Kaip paprasta.
Gegužės 18 d., pirmadienis
Vakar pasveikinau tėvą su gimtadieniu. Nuvežiau sakurą ir kartu pasodinome jo sode, kurį gal penkis kartus apėjome kalbėdami apie ateitį.
Šiandien, prieš aštuoniasdešimt dvejus metus, Povilas užrašė paskutinį dienoraščio įrašą.
Gegužės 19 d., antradienis
Buvau Grubinsko dienoraščio pristatyme Mažvyde. Sudarytoja puikiai pasiruošusi – susiradusi atnešė parodyti autoriaus dienoraštyje minėtas skaitomas knygas. Žinoma, pristatyme, be bibliotekos darbuotojų, buvo gal kokie du žmonės „iš gatvės“, įskaitant ir mane.
Gegužės 20 d., trečiadienis
Po 10 val. buvo paskelbtas oro pavojus – dar Baltarusijos teritorijoje radarai užfiksavo žymą, būdingą bepiločiams orlaiviams. Žmonės perspėti eiti į priedangas.
Gegužės 21 d., ketvirtadienis
Pirma „Poezijos pavasario“ išvyka į Kupiškį. Be manęs, dar vyko: Alina Borzenkaitė, Nojus Saulytis, Dominykas Andriuškevičius ir Nida Timinskaitė. Artėjant prie Kupiškio vėl buvo paskelbtas oro pavojus. Kupiškyje prisijungė Alvydas Katinas iš Utenos. Skaitymai vyko Kupiškio bibliotekoje, buvusioje sinagogoje, kurios pirmo aukšto patalpa ir buvo priedanga. Vykstant skaitymams dar du kartus suveikė visų telefonai apie pavojų ir jo atšaukimą. Labai keistas trikdis skaitymuose. Nenorėčiau, kad tai taptų įprasta. Nepaisant skirtingų skaitytojų, skaitymai praėjo sklandžiai ir gerai. Biblioteka graži, bibliotekininkės gerai pasiruošusios, žmonių pilna salė. Buvo ir tėvas.
Pasirodo, Alina gavo Zigmo Gėlės premiją. Labai apsidžiaugiau jai apie tai užsiminus. Taip išeina, kad visuose renginiuose dalyvausime kartu.
Gegužės 22 d., penktadienis
Antra „Poezijos pavasario“ išvyka į Jurbarką ir Panemunės pilį. Į Jurbarką atvykome penkios minutės iki skaitymų pradžios. Šios dienos poetai ir poetės: Alina, Vidas Morkūnas, Marija Meilė Kudarauskaitė, Vitalija Maksvytė, Joana Mikalauskaitė, Rita Juškevičiūtė-Mockeliūnienė, Rūta Vyžintaitė ir Aistis Žekevičius. Po skaitymų Jurbarke turėjome tik pusvalandį nuvykt į skaitymus Panemunės pilyje. Bibliotekos darbuotojos į autobusiuką įdėjo mums du didelius padėklus sumuštinių, tad spėjome šiek tiek užkąsti. Po skaitymų pilyje laukė vakarienė, pilies restorano šefas paruošė šamą.
Vakarienei pasibaigus likome su Vidu ir Meile dar pasisėdėti, kiti nuėjo žiūrėti poetų iš Vengrijos performanso, Alina su Joana pasivaikščioti. Užklausiau Meilės apie jos tėvą mokytoją – ji papasakojo viską nuo pradžių su tiksliomis datomis. Sakė, jog mes per daug gerai gyvenam, kad ką nors atsimintume… Meilė baigdama skaitymus žiūrovus vadina vaikučiais ir liepia kartoti eilėraščių žodžius. Tik apie vidurnaktį grįžome į Vilnių.
Gegužės 26 d., antradienis
Apsigyniau magistro darbą. Darbo recenzentas dr. Norbertas Černiauskas parašė teigiamą recenziją palinkėdamas Povilo dienoraščio publikacijos.
Gegužės 28 d., ketvirtadienis
Trečia „Poezijos pavasario“ išvyka: Naisiai, Šiauliai. Pasirinkau Šiaulius dėl Povilo, žinoma, o pamatyti, kas gi vyksta Naisiuose, skatino smalsumas. Vyko pilnas autobusiukas: Alina, Meilė, Dominika Olicka, Virginija Kulvinskaitė, Mūza Sventickaitė, Julius Žėkas. Naisiuose dar prisijungė Viktoras Gulbinas, Violeta Šoblinskaitė ir Gasparas Aleksa. Istorikai: Alina, Mūza ir aš – atsisėdome kartu ir visą kelionės laiką į Šiaulius kalbėjome apie studijas Istorijos fakultete.
Naisiai – butaforija. Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės muziejuje (tik pravėrę duris patekome į vieną iš tos butaforijos kambarėlių) laksto žurnalistai, ruošiama salė skaitymams, repetuoja kapela. Pseudoutopija, pasak Nerijos Putinaitės ir Nerijaus Šepečio. Po visų kalbų, sveikinimų Alinai ir mūsų skaitymų, kurie, iš susirinkusiųjų teko nugirsti, buvo geriausi per penkiolika metų, vyko keisčiausia mizanscena apdovanojant buvusį kolūkio pirmininką. Beje, sakė, kad „Taikos“, o ne (kaip buvo iš tikrųjų) „Už taiką“ kolūkio. Mus, likusius sėdėti scenoje, užstojo kažkokių rajono bendrijų nariai. Nuolat atsiprašinėdami, kad atsuko mums nugaras, kalbėjo panegirikas Šiaurės Lietuvos žvaigždės medalininkui. Tai, žinoma, reikėjo daryti „Poezijos pavasario“ renginio metu… Paskui vykome į Poetų parką Sereikių kaime, kur Alina pasodino liepaitę.
Šiauliuose skaitėme Venclauskių namuose-muziejuje. Po skaitymų gidas pravedė trumpą ekskursiją. Supratau, kad teks atvykti į pilną ekskursiją susipažinti su šia butaforija.
Asmenukė iš Poetų parko Sereikiuose
Gegužės 29 d., penktadienis
Buvau Panevėžyje. Grįžau pro Surdegį, Troškūnus ir Anykščius. Troškūnuose pamatęs, kad šalia buvusios parduotuvės tvarkosi naujoji šeimininkė, sustojau susipažinti. Eglė Rakauskaitė padariusi nemažą darbą patalpose ruošėsi naujai parodai birželį, į ją gavau kvietimą. Pakalbėjome apie bendradarbiavimą, Troškūnų gyventojus ir rūpesčius. Maloniai nustebino Eglės infrastruktūrinis mąstymas aktualizuojant ne tik pastato vaidmenį Troškūnuose, bet ir pačių Troškūnų įtraukimą į visai kitą žemėlapį. Jos mintį įrengti dviračių ir pėsčiųjų taką nuo Troškūnų siaurojo geležinkelio stoties iki miestelio būtina įgyvendinti.
Birželio 13 d., šeštadienis
Šiandien gera diena. Kėlėmės vėlai, kartu papusryčiavome. Vėliau, man baigus doktorantūros projektą, Emilijai iškepus braškių pyragą, lietui lyjant išėjome į miestą. Mūsų kalbos, kaip dažnai nutinka, pakrypo rašytojų ir istorijos tema. Emilija pasidalino Sruogos „Fiat“ automobilio įsigijimo bei „Viktorijos“ šokolado fabriko istorija. Tokį rimtą pasakojimą apie investicijas galėjau atremti tik pasakojimu iš vėliausių savo atradimų KVKA, kurių negaliu čia skelbti. Jį išgirdusi Emilija, pasakė, kad turėčiau tai užrašyti.
Birželio 28 d., sekmadienis
Vilniuje +30. Ryt bus dar karščiau. Skaitau Jacko Gilberto „Didžiąsias ugnis“ ir įsivaizduoju Sperlongos paplūdimį. Vėjelis kutena krūtinės plaukus. Skaska pagulėjusi vienoje vietoje kartkartėmis atsikelia, pasipurto ir nueina atsigulti kitur. Pirmoje eilėraščio „Rojaus pienas“ pusėje randu taiklų savęs apibūdinimą, antroje, deja, viskas, kaip ir kituose Gilberto eilėraščiuose, tampa paprasta (nepretenzinga – apibūdintų kiti). Šiurkštaus rankšluosčio nešvariame paplūdimyje pojūtis. Juk tikrai – rašyti reiškia komplikuoti. „Jam neapsakomai svarbu, / atsisukus staiga pamatyti jūrą.“ Man.
Birželio 29 d., pirmadienis
Gavau istorijos magistro diplomą. Šv. Jonų bažnyčioje visada sėdžiu kairėje pusėje, priekyje, už pirmos kolonos, prieš Jono Auksaburnio statulą. Per diplomų įteikimo ceremoniją sėdėjau užvertęs galvą į neseniai atvertų XVIII a. freskų detales lubose. IOANNES EST NOMEN EIUS.
Birželio 30 d., antradienis
Įstojau į istorijos doktorantūros studijas.
