Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (10)

 

2025 m. lapkričio 23 d., sekmadienis

 

Grįžau iš Panevėžio. Vakare Vilniuje iškrito pirmas sniegas.

Gavau malonų laišką iš vienos dienoraščio skaitytojos.

 

2025 m. gruodžio 5 d., penktadienis

 

Pastatėme tradicinę (iš knygų) eglutę knygyne, o tradicijų laikytis yra labai svarbu, nes tik taip galima kurti atminčiai / atmintį. Eglutės statytojai šiemet – knygyno darbuotojai: Rugilė ir Tomašas, keli jų draugai ir buvęs bukinistas Zigmas (pagrindinis architektas ir statytojas) su sužadėtine Agne.

Eglutės statymo kulminacija – žvaigždės parinkimas. Kadangi šiemet Zigmo dėka eglę pastatėme itin greitai – per mažiau nei dvi valandas, – ir žvaigždės klausimas išsisprendė greitai ten padėjus Skaskos nuotrauką. Kartą, pamenu, tarp knygyno merginų vyko ilga ir karšta diskusija, ką dėti ant viršaus. Kiekviena gynė savo išrinktą akcentą.

Magistrų seminare diskutavome apie Degutytės laiškus. Tema – intymumas. Intymumui reikia sąlygos. Įdomiausias asmuo yra Degutytės motina. Grynuolis, palyginus su kitomis. Matronos Jacevičiūtės apsukrumas stebina ir yra įtartinas. Šmitienės (laiškyno rengėjos) vaidmuo dviprasmiškas – norisi, kad ji įvardintų, kieno čia laiškai, bet kartu (kaip šaltinius publikuojanti mokslininkė) ji elgiasi neperžengdama savo mokslo (literatūrologijos) ribų.

Kartais pasidaro taip liūdna, kad sulendu į tą tašką lubose ir kaip Navakas nieko nebenoriu. Taip – Navakas. Kitoje per LRT žiūrėtoje laidoje kalbintojai nesugeba įvardinti, jog žmogus tikslingai gėrė tam, kad numirtų, nes laidai grėstų cenzas.

Šiąnakt pirmą kartą sapnavau Povilą. Labai ryškiai. Erdvė, dar niekad nepatirta sapnuose. Visas sapno pasaulis – laukas ir namas jame (gal Ajočių mokykla?). Ten Povilas. Klausiu jo, ar jis komunistas. Jis atsako – „tai žinoma“. Ir aš žinau, kad jis meluoja. Sapno pabaigos nėra. Bet jaučiu, kad guliu miško kelio (gal į Ajočius, kuriuo važiavau šios vasaros pabaigoje) dešinėj ratų vėžėj. Kapstausi. O tada Emilija man trenkia per nugarą ir pabundu. Klausiu jos, kas yra. Ji sako – baik kalbėt.

 

2025 m. gruodžio 10 d., trečiadienis

 

Dalyvavau nuotoliniame metodiniame Kultūros paveldo departamento seminare apie piliakalnių tvarkymą. Šiuo metu Lietuvoje oficialiai patvirtintų piliakalnių yra truputėlį virš tūkstančio. Skaičius nuolat kinta – didėja. Aš aplankiau apie 70. Grėsmę susidaryti nuošliaužoms piliakalnių šlaituose sąlygoja ne tik erozija, bet ir miško gyvūnai. Klaipėdos krašto paveldosaugininkai skundėsi, kad kai kurių piliakalnių nebegali atpažinti dėl barsukų urvų gausos ir lietinguoju sezonu dėl to susidarančių nuošliaužų. Pačiam teko tuo įsitikinti, net nustebti, kokia jų gausa ir kaip jie pakeičia piliakalnio šlaito vaizdą, pernai pavasarį aplankius Voniškių piliakalnį (Varėnos r.) ir metų pabaigoje Padovinio piliakalnį (Marijampolės sav.). KPD ekspertai prisipažino, kad kartais net sunku identifikuoti, ar tai barsukų kelias, ar apsauginio pylimo elementas.

 

2025 m. gruodžio 18 d., ketvirtadienis

 

Vakar iš Panevėžio (Šilagalio medelyno) atsivežta eglutė jau pripildė namus savo aitraus kvapo. Stebiu ją nuolat, kaip naują gyventoją.

Knygyne sutikau Eglę, ji priminė, kad naujo dienoraščio publikacijai teksto reiks sausio pradžioje. Pasidžiaugėme, kad jau apsisuko metai nuo pirmos publikacijos pernai gruodžio 6 dieną.

Universiteto bibliotekoje užsisakiau Respublikos pedagoginio instituto Klaipėdoje studijų tvarkos ir programos knygelę, mat į jį 1938 m. įstojo Povilas. Įdomu, kad bendrabutį Giruliuose turėjo tik merginos (vaikinai turėjo nuomotis butus). Jame galėjo gyventi 100 studenčių. „Limis“ yra graži nuotrauka iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvo (MLIM IR 6612).

Aplankiau „Juodą šunį“. Nunešiau dovanų įsikūrimo Pasažo skersgatvyje proga. Su Tomu pakalbėjome apie knygynų kasdienybę ir rūpesčius. Praleidęs ramiai pusvalandį žvalgydamasis po lentynas, o tokio malonumo jau beveik nebeturiu, radau porą knygų sau. Išsirinkau „Aš esu Vanagas“, nes vis prireikia, o savo neturėjau (Povilo ir Ramanausko biografijos nuo gimimo iki 1944 m. panašios) ir man nematytą prof. Nerijaus Šepečio vokiškai išleistą „Litauen im Visier des Dritten Reiches“.

 

2025 m. gruodžio 21 d., sekmadienis

 

Ateities istorinių tyrimų sumetimais atvykau į Kernavę pažiūrėti, kaip bus šventinamas koplytstulpis kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino atminimui (100 metų kunigystės ir 40 metų nuo mirties). Prieš mišias pasivaikščiojau ant piliakalnių ir padariau keletą gerų kadrų.

Kernavės klebono balsas atitinka jo stotą. Kalba lėtai, tad parapijiečiams tenka ilgiau paklūpėti. Pagaliau – „per jį, su juo ir jame“.

Koplytstulpio mecenatė negali paaiškinti, kodėl jį „pastatė“ ir koks buvo jos santykis su Milžinu. Kalba apie „mums labai padėjo“, bet nekonkrečiai ir nerišliai.

 

2025 m. gruodžio 22 d., pirmadienis

 

Ryte nuskubėjau į Istorijos institutą įsigyti pasirodžiusios kažkokio mokytojo „dienoraščio“ knygos. Atsivertęs visą dieną ir vakarą piktinausi negalėdamas patikėti, kad taip aplaidžiai, be elementarios šaltinio kritikos galima jį publikuoti. Tai ne dienoraštis, o atsiminimai! Nežinia kiek kartų perrašyti ir paties autoriaus atnešti į Vrublevskius 1990 m. Neįtikėtinas rengėjos aplaidumas ir įžūlumas. Ir dar – knyga išleista 130 egzempliorių tiražu prieš pat metų pabaigą…

 

2025 m. gruodžio 23 d., antradienis

 

Šventėms sugrįžę užsuka ir į knygyną. Vieni po penkerių, kiti po dešimties metų. Išeidamas paskutinis klientas padėkojo už „Mint Vinetu“.

Nusprendžiau pagaminti apie dvidešimt skirtingų atvirukų iš savo nuotraukų ir jais prekiauti knygyne. Sausio pradžioje jau turėčiau gauti. Vaizduose dominuoja: vanduo (jūra, marios, tvenkiniai), urbanistinės detalės, augalija ir Skaska.

 

2025 m. gruodžio 29 d., pirmadienis

 

Lietuvos valstybės istorijos archyve sutikau istoriką prof. Aivą Ragauską ir jis iškart paklausė, ar gali kuo pagelbėti. Pasikalbėjome apie mano magistro darbo subtilybes, užmetė akį į mano kaip tik tuo metu lyginamą vieno asmens raštą, pasiūlė pažiūrėti vieną iš naujausių savo tekstų.

 

2026 m. sausio 5 d., pirmadienis

 

Nauji metai prasidėjo ramiai. Džiaugiuosi sniegu. Nekantrauju nuvažiuoti į mišką pasivaikščioti. Gal šią savaitę ištrūksiu?.. Reikia daug ką suspėti padaryti iki gimtadieninės kelionės į Romą.

Ši, dešimtoji, dienoraščio publikacija kaip tik pasirodys mano gimtadienio dieną. Man – 44. Jau senokai atrodo, kad gyvenu ateityje. Bet kas bus, pvz., 2030-aisiais?.. Keista reflektuoti save metams vis siekiant, atrodo, fantastiškus skaičius, pačiam esant paskendusiam XX, XIX ir ankstesniuose amžiuose. Tikrai gyvenu ne dabartinėje realybėje. Kas mane sieja su dabartimi? Nerimas?.. Tikrai ne knygynas. (Žinoma, ištiesęs rankas į praeitį ir į ateitį, bandydamas ir vieną, ir kitą pritraukti lyg tampria guma sujungtus svarmenis, visiškai įsivaizduoju save esantį čia ir dabar. Aš valdau savo paties suvokimą apie save, bet kur aš iš tikrųjų esu dabar, sužinosiu tik po gero dešimtmečio.) Keista, matyt, dabartis yra nepažini. Gal net šiek tiek liūdna. Ypač stebint tai, kas vyksta aplink – Lietuvoje ir pasaulyje. Tikrai sunku tik stebėti ir nieko nedaryti. Kokia bejėgystė, atsainumas, apatija užvaldo žmogų. Ką iš tikrųjų demonstruoja savo pasyvumu arba veikla žmogus?..

Jaučiu, kaip mano dienoraštis traukiasi į kelias dominuojančias temas. Dėkui Dievui, dar sutinku keletą žmonių, kuriuos galiu džiaugdamasis paminėti, nors mano pažįstamų ratas itin mažas ir uždaras. O visgi ironiška – nevengiu ekshibicionizmo.

Savaitgalį buvome su Em apsipirkti. Prieš tai užėjome užkąsti. Prekybos centro kavinėje atkreipiau dėmesį į vieną pusamžį vyrą, kuris, iš visos jo povyzos buvo galima spręsti, sėdėjo nepatenkintas padavėjos aptarnavimu. Jam, pirma, neatnešė vandens, o po to dar ir nepapildė. Galiausiai nuėjo aiškinti tai padavėjai, kad ji neišmano elementariausių aptarnavimo taisyklių. Ateina žmogus į prekybcentrio kavinę ir tikisi ten kažkokio aptarnavimo – labai nepatinka toks žmonių veiklumas. Galiausiai nukulniavo su savo „Maximos“ maišeliu nepalikęs arbatpinigių ir dingo minioje. Visai skaniai pavalgiau.

Šiandien žodžiu atsiskaičiau už magistro darbo pagrindinio šaltinio ir istoriografinės pozicijos kritiką, o visgi būčiau norėjęs, kad manęs būtų paklausę kokio tūkstančio klausimų apie objektą. Dėstytojas dr. Antanas Terleckas pastebėjo, kad į tiriamąjį objektą, t. y. Povilą, kreipiuosi vardu. (Tai signalizuoja, kad tyrėjas simpatizuoja objektui…) Tikra tiesa, taip gali atrodyti, bet įdomu, kaip komisija priims tai, kad aš šį savo literatūrinį, antropologinį ir istorinį eksperimentinį dienoraštį naudoju kaip vieną iš metodų tirti Povilo dienoraštį?..