Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (13)

 

Balandžio 6 d., pirmadienis

 

Dirbdamas knygyne sudariau šimto dešimties Klaipėdos pedagoginiame institute besimokiusių Povilo kursiokų sąrašą. Vilniuje 1940 m. institutą baigė 93 studentai. Man įdomu, kiek jų pradėjo dirbti ir kur.

Nusiuntęs naujausius dienoraščio įrašus redakcijai ir susirašinėdamas su redaktore supratau iškart spausdinamo dienoraščio problemą – jame nelieka klaidų. Klaidos dienoraštyje ne tik rodo jo autentiškumą, bet ir daugiau pasako apie autorių, atskleidžia parašymo aplinkybes. Spausdinti dienoraštį iš karto jį parašius nėra tikslo, nes tikslas yra išsaugoti, brandinti. Mano dienoraštį išsaugoti vienintelis būdas yra spausdinti dabar. Kodėl aš tam ryžausi?..

 

Balandžio 15 d., trečiadienis

 

Kaip žmonės gyvena be knygų? Gaunu pasiūlymų pirkti knygas kiekvieną dieną. Retai iš namų, kuriuose pilna knygų, dažniau, na, pavyzdžiui, dešimt knygų. Pardavėjas jas siūlydamas, žinoma, įsivaizduoja, kad jos geriausios pasaulyje, ir tikina, kad knygynui labai pravers, bet ten tik enciklopediniai leidiniai apie egzotines pasaulio šalis, selfhelpas ir Balzaco biografija iš „Siluetų“ serijos. Aš juk jaučiu, kad jos (ir tik tokios) vienintelės namuose. Atsakai, kad nereikia, ir kalba baigta – daugiau niekada nebepasiūlys, o tai juk blogai kliento ir knygyno „santykiams“. Pradedi tada kalbinti, kad galima ateiti ir pasikeisti savo knygas į kitas su nuolaida ar net be jos. Mums jau knygų nebereikia ir taip nėra kur dėti, atsako. Aha, kokių knygų?..

Iš vienuolikos žydų, besimokiusių Pedagoginiame institute ir turėjusių jį baigti 1940 m. birželį, nė vienas nepradėjo dirbti mokytoju. Man pasirodė keista ir tada radau vienos merginos (nuostabiu vardu – Beilė) autobiografiją, rašytą 1940 m. spalį, kurioje ji patvirtino, kad baigė institutą, bet Švietimo liaudies komisariatas jai nesuteikė darbo nei žydų mokykloje, nei ne žydų. Tada ji bandė stoti į VDU, bet ir ten jos prašymas (net ir po skundo) buvo atmestas.

Vakar Vilniaus literatų namuose klausiau D. Gailienės ir A. Šlepiko pokalbio apie traumos įveiką rašant. Pokalbio elementai tik sutvirtino mano nuomonę, kad nagrinėjant psichologiniu požiūriu Povilo dienoraštis vertingas dėl jame esančių jausmų užrašymų.

 

Balandžio 19 d., sekmadienis

 

Ryte nuvykau į Onuškį, tą – Trakų rajone. Norėjau patekti į bažnyčią. Pamaldose klebonas skaitydamas Evangeliją pagal Luką, tą vietą, kur mokiniai neatpažino prisikėlusio Jėzaus, padarė įdomų palyginimą. Papasakojo apie įvykį, šių metų pradžioje įvykusį Trakų rajone. Man negirdėtą. Apylinkėse, supratau, tai plačiai žinoma. Pasirodo, buvo supainiotos dvi senyvo amžiaus velionės. Viena jų atpažinta kaip ne ta tik pašarvojus. Nors tikroji istorija yra šiek tiek kitokia (spauda, pasirodo, tikrai rašė), bet klebonas rado progą palyginimui sakydamas, kad jei savieji neatpažįsta močiutės ir mamos, nereikia stebėtis, kad ir Jėzus nebuvo pažintas.

Apvaikščiojau Onuškį, vėliau Onuškio kapus. Pastebėjau neblogą koplytstulpį, skirtą knygnešiui. Du – tiesa. Identiškus. Grįždamas nuvažiavau prie Žuklijų piliakalnio. Pernykštę žolę ant piliakalnio dar tik vos vos pradeda peraugti šįmetė. Prisikėlimas – baugina. Toks ir turi būti stebuklas.

 

Balandžio 21 d., antradienis

 

Kėliausi 8 val. Valiau, siurbiau, ploviau knygyną, parašiau eilėraštį. Užrašiau dienoraštį. Sudariau sąrašą piliakalnių ir kaimų, kuriuos norėsiu aplankyti šią vasarą: 18 piliakalnių, 12 kaimų. Išėjau į miestą nupirkti knygynui arbatos. Galvojau, rasiu kur prisėsti ir dar kartą paskaityti magistro darbą, bet nuotaika ne ta.

Jau antrą kartą šį pavasarį užuodžiu vaikystės kūdrą sode, tą iš Stankevičiaus eilėraščio. Tiesiog užuodžiu, girdžiu tą kūdrą. Žoles, takelį, išmintą prie pat pat kranto, kur telpa dvi vaikiškos pėdos. Saulės apšviestą lydeką melduose. Valą.

Grįždamas užsukau į vinilų parduotuvę Lydos gatvėje. Nusipirkau du: filmų „Flashdance“ ir „Fast Times at Ridgemont High“ garso takelių vinilus. Grįžęs namo šokau.

  

Balandžio 25 d., šeštadienis

 

Dar prieš protestą nuėjau į knygyną ką nors ramiai paveikti. Gerdamas kavą išgirdau, kaip kažkas angliškai paklausė Tomašo, ar knygyne esu aš. Iš balso ir akcento neatpažinau kas (iš kur), todėl pakėliau galvą. O ten – mano graikai Petros ir Mey! Pasirodo, jie atvyko TIK užeiti į „Mint Vinetu“ ir Užupio picerijoje suvalgyti picą. Petros ir Mey keletą metų gyveno Lietuvoje ir kiekvieną dieną lankydavosi knygyne. Tai buvo prieš šešerius metus. Jų rotveilerių veislės kalytė Elly čia surado vietą ant palangės. Kartais knygyne negaliu patikėti (suprasti), ar tikrai praėjo tiek metų, ar tie žmonės čia buvo vakar. Kalbėdamas su jais pasakiau (net nesusimąstęs apie sutapimą), kad jų apsilankymas yra toks įvykis, apie kurį reiks parašyti dienoraštyje, spausdinamame „Šiaurės Atėnuose“. Visiems buvo nuostabos.

Pastoviniavęs prie protesto, kaupiantis debesims, nuėjau į Pamėnkalnio vilą. Džiaugiuosi dėl Emilijos – žmonių, rodos, visuose renginiuose pilna. Paklausiau, ką kalbėjo Mantas Toločka ir Dovydas Grajauskas. Pas Tomą nusipirkęs dvi Algio Budrio knygas grįžau namo.

 

Balandžio 27 d., pirmadienis

 

Prieš beveik porą metų nusprendėme, kad espresso visada kainuos 90 ct. Tik dabar pastebiu to pasekmes, vis daugiau žmonių užeina greitam espresso arba populiariam rinkiniui espresso + kultūrinė spauda.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto renginiui „Filologų naktys“ daviau knygų ir knygyno atributikos, TSPMI „Politologų dienų“ renginiui pažadėjau tą patį. Daviau interviu VU Komunikacijos fakulteto studentei, rašančiai bakalauro darbą apie Lietuvos nepriklausomų knygynų bendruomenės formavimą.

 

Balandžio 30 d., ketvirtadienis

 

Buvau Panevėžyje. Vakare su Zigmu Vilniuje nuėjome į paskutinį šį sezoną „Literatūrinį sprintą“ ieškoti rašančios jaunuomenės būsimiems renginiams. Ak, kaip netikėta buvo išvysti visą puokštę šabloninio „jaunimo“: alkoholiką, romantikę, vidurio amžiaus krizės kamuojamus vyrus, drovuolį. Kaip suaugę vyrai (sutuoktiniai, tėvai) nusprendžia rašyti eilėraščius (klišėmis paremtus tekstus) apie meilę (ne tik) Tėvynei, išleisti knygą ir skaityti juos viešumoj? Man didžiausia mįslė.

 

Gegužės 1 d., penktadienis

 

Knygyne sutikau Vidą ir kartu nuėjome pasėdėti ant saulės apšviesto suoliuko Prancūzparkyje. Gerą valandą kalbėjome apie poezijos ir „savo kiemo“ teritorijas: jaunuosius literatus, hipius (iš Vido laikų Naujojoje Akmenėje), forsus ir banglus (iš mano laikų Panevėžyje), žmogaus reikmę viešai skaityti tekstus apie savijautą, laimingus gyvenimo įvykius, plaukų želę ir „atkirstas“ cigaretes. Apie smurtą, iš esmės.

 

Gegužės 4 d., pirmadienis

 

Tik atidarius knygyną įėjo vyras (ne lietuvis) ir pradėjo pasakoti rašomo romano siužetą. Pasirodo (po gerų 10 minučių), jam reikėjo vieno gero Mykolaičio-Putino eilėraščio, kurį galėtų panaudoti romane. Patariau jam nueiti į Profesorių namą.

Iškart po to įėjo dar vienas užsienietis ir telefone rodydamas knygų apie Mažąją Lietuvą nuotraukas paklausė, ar kurią nors turiu. Knygyne turėjęs tik Mažosios Lietuvos enciklopedijos antrą tomą, kurį jam pardaviau, pasiūliau palikti savo el. paštą, jei norįs, kad aš pažiūrėčiau, ką turiu namuose. Turiu pririnkęs knygų Mažosios Lietuvos tema, tad miela padėti tuo pačiu besidominčiam. Vėliau, gerdamas kavą ir vartydamas knygą, tas pats vyriškis pamatė Lietuvos žemėlapį ant sienos. Užsigeidė jo. Jam pasisekė, nes turėjau antrą tokį patį, paliktą kaip tik tokiam atvejui.

 

Gegužės 9 d., šeštadienis

 

Knygų prekyba festivalio „Kauno literatūros savaitė“ renginyje „Knygų laisvė“, lietingu oru vykusi VDU Didžiosios salės fojė, nesėkminga. Žmonių beveik nebuvo, didžiąją laiko dalį prapliurpėm su Arvydu iš Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos.

 

Gegužės 11 d., pirmadienis

 

Knygų serijos „Noriu žinoti“ knygoje apie gyvūnus „Nuo aušros iki sutemos“ radau kramtomosios gumos „Ülker“ kolekcinius popierėlius su futbolininkais „Ülker Final 90“.

Šiandien vienas žmogus ieškojo retos knygos – „Kino kalbos gramatikos“.

 

Gegužės 13 d., trečiadienis

 

Buvau medicininės apžiūros, vidaus organų echoskopiją atlikęs gydytojas, pasakęs, kad viskas kaip ir aną kartą, pridūrė: „Nesusidėvėjo… dar.“