Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (12)

 

Vasario 24 d., antradienis

 

Kunigas Julius Sasnauskas pakvietė į „Mažosios studijos“ radijo laidą „Kultūra ir religija“ pakalbėti apie knygyną ir knygas. Buvo labai šiltas ir smagus pokalbis. Gera ir patiklu kalbėti su žmogumi, kuris knygoms taip pat skiria daug dėmesio. Žinoma, didelė dalis pokalbio liko už radijo studijos durų, bet ilgi kun. Juliaus klausimai po daugelio ankstesnių interviu šį kartą labiau atskleidė mane kaip pasakotoją.

 

Kovo 1 d., sekmadienis

 

Prasidėjo Knygų mugė. Jau kelinti metai vykstu į ją kaip į eilinį

darbą, jokio malonumo. Viskas įprasta: knygų atrinkimas, vežimas, dėžių nešiojimas ir budėjimas keturias dienas. Visgi ši mugė kažkaip linksmai praėjo. Daug su kuo kalbėta, daug sveikintasi. Nei taip pavargau betampydamas dėžes, nei nuobodu buvo.

Dalyvavau tik viename renginyje, beveik visą laiką buvau knygyno stende. Bandžiau įkišti nosį į Antano Terlecko knygos pristatymą, bet net atėjęs iki renginio pradžios negalėjau patekti į salę, buvo sausakimša. Tik sekmadienį pasėdėjau naujausios Manto Balakausko knygos pristatyme.

Nusipirkau: Kmitos „Editas kompleksą“, Balakausko „Ferrum“, Parulskio „Vorą tarp tavo lūpų“, Terlecko „Šiferio bylą“.

 

Kovo 2 d., pirmadienis

 

Pavasaris ne tik kalendoriuje. Prognozėje tik pliusinė temperatūra. Po odontologinės operacijos visą dieną miegojau. Ta būsena po sedacijos gąsdina. Vakare pabudęs užrašiau dienoraštį ir perskaičiau Parulskio knygą.

 

Kovo 11 d., trečiadienis

 

Ryte prieš atidarydamas knygyną – tokia mano laisvė – gerą dešimtį minučių stovėjau vidury jo ir pro atvirą langą klausiau garsų iš gatvės. Mašinų beveik negirdėti, tik keletas praeivių, traukiančių Dominikonų gatve, retas Šv. Ignoto gatvės pradžion tepasuka. Dar anksti. Jokio nepažįstamo garso neišgirdau, galiausiai, visas ertmes užpildydami, suskambo Dievo Gailestingumo šventovės varpai. Laikas.

 

Kovo 21 d., šeštadienis

 

Vakar nuvykom į Klaipėdą pažiūrėti „Nojaus arkos“ premjeros. Pjesė Elijo Martynenko, režisierius – Jokūbas Brazys. Vos prasidėjus spektakliui supratau, kad Emilija turės komentarų. Vietos pirmoje eilėje šį kartą irgi nebuvo geras pasirinkimas. Įpusėjus spektakliui žmonės pradėjo išeidinėti, Emilija jau nežinia kiek kartų perlenkė bilieto lapą. Niekad nerašiau apie teatrą, nes nežinau, kaip tai daryti. Šis spektaklis nieko bendro neturi su teatru. Čia kaip ir eilėraštis, kuriame nėra poezijos, ir su tuo viskas būtų OK, bet teatrui tai netaikoma. Įdomu, buvo kada Lietuvoj atšauktas spektaklis po pirmo premjeros vakaro?

Patiko OKT tatuiruotė ant aktoriaus Džiugo Grinio rankos. Tiesa, Brazio kurso vadovas juk Koršunovas, bet net tai negali pateisinti šito pastatymo.

Prieš spektaklį pamačiau Grajauską ir kažkodėl pagalvojau apie Grajausko Praną ir – Parulskio Petrą Simoną. Visi mes esame tik „eilėraščių medžiaga“. O tada dar atmintyje išdygo Marčėnas su – „o jei ir veikia / naudingą ką nors, / tai vien tam, kad galėtų / rašyti eilėraščius“.

Antroje spektaklio dalyje pabudau viešbutyje 1 val. nakties pažadintas kaimyno riksmų, panašių į aktoriaus Rimanto Pelakausko personažo. Apgailėtina.

Gerai, kad po spektaklio ėjome vakarienės, taurė vyno viską pakeitė. Grįžtant į kambarį Emilija pasakojo, kaip juos matematikos mokytojas mokė apskaičiuoti radianą. Įsivaizduokite, kad važiuodami dviračiu įvažiuojate į šūdą ir tada ratas sukasi toliau. Šūdas… Šūdas… Šūdas… Šūdas…

Maždaug taip, kaip ir statomi spektakliai, rašomi eilėraščiai (buvau parašęs „tašomi“ – hm, tašyti eilėraštį… neblogai), priimami sprendimai ir t. t. Nėra taip ir blogai.

Šiandien jau metai, kai tiriu Povilo dienoraštį. Nuostabu, kiek daug galima sužinoti apie žmogų atsekant jo dienoraštyje minimus asmenis, įvykius, net atsižvelgus į žmogaus vartojamus žodžius (mūsų kalba dabar labai išvalyta) galima nuspėti, kokiame kontekste jie buvo išgirsti ir perimti. Nuostabu, kad žmogumi, niekam nežinomu, paprastai nepaprastu žmogumi, staiga susidomi kitas žmogus ir atvertęs jo gyvenimo dienas, užfiksuotas dienoraštyje ir archyvinėje medžiagoje, paverčia jį savo gyvenimo dienų dalimi.

Rašydamas, užrašęs tikrai gerą sakinį ar žodžių junginį, nepatiriu tokio didelio malonumo, kokį jaučiu archyve atradęs dokumentą. Tas atradimo momentas – euforija ir ekstazė viename. Kai akis pasidaro tiek įgudusi, kad ieškodama rašto pavyzdžių gali iš mažiausios detalės atpažinti ieškomą braižą, vyksta ne skaitymas, o vaizdų skenavimas. Istorikui reikalingas atidumas ne tik aplinkai, bet ir mažiausioms detalėms, šiuo atveju braižo subtilybėms, atveria galimybę netikėtoms interpretacijoms ir unikalioms išvadoms. Taip gera, kai viskas dera.

 

Kovo 24 d., antradienis

 

LNDT žiūrėjome „Svetimą“. Spektaklis baigėsi 22.40 val., o man dar parėjus reikėjo Skaską vesti į lauką. Laukiant antros dalies pabaigos labai norėjau, kad būtų iššovęs tas pistoletas scenoje. Šiek tiek atsigavome nuo spektaklio Klaipėdoje. Bet kam visa tai?! Sikorskytės vaidmuo šį kartą – joks. Juozaitytė leido sau paimprovizuoti, kitiems aktoriams, rodos, tai patiko – „nusišypsojo plaukus“ ar kaip ten?.. Gavenonis suvėlęs žodžius kelio atgal neberado. O dėl Merso… Norėjosi peržengti ketvirtąją sieną ir duoti jam į snukį. Atsakyk! Antros dalies ir nereikėjo. Būtų buvęs geras spektaklis. Buvo daug mokinių, neskaičiusių Camus.

 

Kovo 25 d., trečiadienis

 

Rašant Lituanistikos skaitykloje paskambino Indrė Valantinaitė, kaip naujoji „Poezijos pavasario“ vadovė. Sutarėm, kad vyksiu į Jurbarką, Panemunę, Kupiškį, Šiaulius ir Naisius.

Išeidamas iš universiteto, prie rūbinės sutikau Lauryną Katkų. Pakalbėjom apie Kauno literatūros festivalį.

Panevėžio vyskupijos bylas LVIA atsiverčiau šalia kito istoriko, ir šis iškart paklausė, kas mano magistro darbo vadovas. Istorikai yra plepiai.

Emilija mane palaiko beveik visuose mano užmojuose, bet kažkodėl mano mintis apie istorinių šaltinių publikavimo agentūros įkūrimą (ŠPA’są, kaip „viel Spaß“ ) atmeta, nors aš jau turiu tris ar keturis šaltinius, iš kurių galiu padaryti po knygą. Man būtų labai smalsu pramušti tą ketvirtąją akademinės Lietuvos istorijos sieną.

 

Kovo 30 d., pirmadienis

 

Anksti atėjau į knygyną. Sutvarkiau popierius, išnešiau knygų prenumeratas į paštą. Viskas tvarkinga – labai gerai, kai nereikia sekti darbuotojų pėdomis ir tikrinti jų darbo eigos ir rezultatų. Gerdamas kavą ir spoksodamas į apytuštes lentynas pagalvojau, kad reikia važiuoti knygų. Turiu keletą kontaktų, bet žinau, kad ten nieko gero negausiu, o kiekio man nereikia.

Nežinia kodėl staiga pagalvojau apie Čiurlionio nutrintus batų padus (įstrigęs vaizdinys iš „Laiškų Sofijai“, kai Čiurlionis lakstė Sankt Peterburge). Gal dėl to, kad vakar bažnyčioje klūpodamas atkreipiau, kaip ir kaskart, į tokius dėmesį. Mūsų batai kaip ta asilė – kuri turėjo savo valandą. Kiek išdidumo mumyse, manyje.

Dienoraštis tikrai nėra ta vieta, kurioje turėtų būti fiksuojamos visos rašančiojo mintys, bet kas tada gali būti ta vieta?.. Išsakyti jas kitam žmogui? Malda. Juk tikrai, ta vieta yra malda, nematau dabar kitos alternatyvos.

Paskutines minutes iki atidarydamas knygyną dėliojau haiku: „Trūkstanti saga / Ir žvilgsnio alpinistas. / Senkančios jėgos.“ Taip ir užrašiau ant lentos lauke, be inicialų, panašiai kaip japonų poetai ant medžių šakelių palikdavo popierėlį su užrašytu eilėraščiu.

 

Kovo 31 d., antradienis

 

Baigiau rašyt magistro darbą. Sutvarkysiu įvadą ir daugiau nesiterliosiu. Blogiausia, kad jau turiu (ir pradėjau rinkti medžiagą) kitoms temoms, kylančioms iš Povilo atvejo, minčių.

Vakar knygyne iš krūvos išsitraukiau Jono Mačiukevičiaus knygą „Mingaudas didysis – Mingaudas mažasis“. Pradėjęs skaityti pagalvojau apie sovietmečiu neišradingai parinktus personažų vardus: Dana, Algis, Lina, Aidas, Rūta ir t. t. Negaliu patikėti, kai dabar kas nors personažui duoda Tomo vardą ir rimtu veidu bando įrodyti unikalumą. Kartais pagalvoju, kad tos knygos iš krūvos ir yra tos, kurias reiktų pardavinėti.

 

Balandžio 1 d., trečiadienis

 

Panevėžio vyskupijos kurija davė leidimą susipažinti su LCVA saugoma kun. Antano Juškos asmenine byla. Tikiuosi, kad ten bus parašyta tai, ko ir ieškau. Šiandien baisiai gera nuotaika, oras nuostabus.