Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (8)

 

2025 m. rugpjūčio 19 d., antradienis

 

Pradėjo griauti vaikų darželį (stabtelėjau rašyti pamanęs, kad tai būtų geras pirmas sakinys), pastatytą Vilniaus Didžiosios sinagogos vietoje. Einu pro ją kiekvieną dieną – į knygyną, į universitetą. Vyksta tai, apie ką pirmame kurse, paveldosaugos paskaitų projekte, svajojau.

 

2025 m. rugpjūčio 21 d., ketvirtadienis

 

Grįžau namo susinervinęs. Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios šventoriuje prie paminklo 1863 m. sukilimo vadams nusituštinus Skaskai pristojo uoli tuo nepatenkinta – „Lenkijoje to niekada neatsitiktų“ – parapijietė. Kalbėjome geras (geranoriškai sustojau) 15 minučių. Nei ji, nei aš nebūčiau sutikęs su vienas kito tiesa. Susitarėme susitikti, kai ji eis melstis, o aš (jos žodžiais) šikti.

 

2025 m. rugpjūčio 23 d., šeštadienis

 

Veliuonoje susitikome su Zigmu ir Agne, pakeliui prieš tai su Em užlipome ant Seredžiaus piliakalnio. Visi kartu apžiūrėjome Veliuonos dvarą, po to, šiek tiek grįžę atgal, apsilankėme Belvederio dvare, kur klaidžiojome klaikių instaliacijų dvaro koridoriais. Dar sustojome Raudonės pilyje ir galiausiai atvykome nakvynės į Panemunės pilį. Nustebino kambariuose paliktos šaudymo angos.

 

2025 m. rugpjūčio 24 d., sekmadienis

 

Aplankę Sudargo piliakalnius ir skulptūrą Salingeriui atvykome į ekskursiją į Kaimelio dvarą. Dvaro savininkų Karolio ir Petro entuziazmas paaiškina jų dėmesį pasakojimo konstravimui. Jų iniciatyva yra griaunanti Lietuvoje nusistovėjusią muziejininkystės sampratą. Dabartinis rezultatas ir tas, kuris bus galutinai sutvarkius dvarą, yra įrodymas, kad dvareliai ne tik vestuvių puotoms kelti skirti. Ir juk niekam kitam nekiltų mintis nedaryti elektros apšvietimo!

Vakare su Zigmu pasivaikščiojome Panemunės apylinkėse, užkopėme ant Kartupėnų piliakalnio.

 

2025 m. rugpjūčio 26 d., antradienis

 

Po uždarymo tvarkant naujai gautas knygas: jas imant iš dėžių, apžiūrint, vartant, valant ir rūšiuojant į naudotinas, nenaudotinas, lentynon, pasilikti, pagalvojau, kad reiktų parašyti straipsnį apie tai, kodėl Vilniuje nėra antikvarinių knygų knygyno. Turint omeny, kad apskritai Lietuvoje tėra vienas toks Kaune – Staniulio, klausimas pats iš savęs (kaip sakoma) reikalauja atsakymo.

Knygų krūvos. Knygų krūvoms negali prilygti kruopščiausiai sutvarkytos lentynos. Nesvarbu, kaip atsakingai tvarkysi lentynose knygas, lankytoją visuomet pirma patrauks knygų krūva. Taigi, patarimas būsimiems knygynų savininkams – vien dėl vaizdo galite suversti knygas į krūvą ir jas dėlioti iš vietos į vietą. Šiaip sau. Net netvarkydami jų. Pamatysite, jas pirmas pastebės ir jomis susidomės. O kai paklaus: „Kiek šita kainuoja?“, būtinai atsakykite, kad kaina dar nenustatyta.

 

2025 m. rugpjūčio 29 d., penktadienis

 

Knygyne vyko į anglų kalbą verstų lietuvių poetų eilėraščių skaitymo vakaras, kuruojamas „Vilnius Review“ vyr. redaktoriaus Sauliaus Vasiliausko. Skaitė patys vertėjai: Rimas Užgiris, Markas Aurelijus Piesinas, Agnieška Leščinska ir Eglė Elena Murauskaitė. Markui skaitant Liutkevičiaus eilėraštį nustebau, kaip labiau atpažįstami yra angliški keiksmažodžiai. Lietuviškame tekste (keiksmažodžiai rusiški) – banalūs. Taigi, f*** nurungė b***? Kai Agnieška pasiguodė vargusi su jauno autoriaus rimuotu eilėraščiu, suklusau, kieno gi čia tokie neįveikiami rimai? Pasirodo, Pijaus…

 

2025 m. rugsėjo 1 d., pirmadienis

 

Užėję vieni klientai prisistatė ir prasitarė, kad Roterdame turi skaitytų knygų knygyną „Boekensteun“, kuriam knygas suaukoja vietiniai gyventojai ir jame savanoriauja senjorai. Lietuvoje to niekada neatsitiktų.

 

2025 m. rugsėjo 5 d., penktadienis

 

8 val. su Tomašu atvykome į Katedros aikštę pastatyti prekybinės palapinės „Vilniaus dienose“. 13 val., mugėje palikęs atsakingą Tomašą, su Em išvykome į Palangą aplankyti Rastausko kapo. Kapinėse sutikome Pijų su būreliu giminaičių.

Palydėję saulę pernakvojome Smiltynės jachtklube.

 

2025 m. rugsėjo 6 d., šeštadienis

 

Atsisveikinę su jūra išskubėjome atgal į Vilnių ir 15 val. LNDT stebėjome „Ronjos plėšiko dukters“ premjerą. Ėjome vien dėl Irenos Sikorskytės pasirodymo, po jos vaidmens „Pietinia kronikose“. Ronjos šypsnys išgirdus atsaką į jos ūksmą iš publikos buvo akimirka, nulėmusi aktorės sėkmę.

Negaliu nustoti galvoti apie Povilo likimą. Magistro darbui nusprendžiau rašyti jo biografiją ir toliau tirti dienoraštį. Paskutinį sutapimą aiškinantis, kas buvo asmenys, su kuriais bendravo Povilas, ir ramybės neduodančius Mykolaičio-Putino žodžius apie LVR karių likimus dienoraštyje laikau ženklu tęsti šio tyrimą.

 

2025 m. rugsėjo 9 d., antradienis

 

Su Zigmu aptarėme ekskursijos maršrutą, kuriuo vesime PDR svečius, kalbėjome apie slaptų skaitymų temą ir autorius, kuriuos ketiname skaityti.

Knygyne toks tempas, kad laukujės durys net nespėja užsiverti.

 

2025 m. rugsėjo 26 d., penktadienis

 

Panevėžyje, Kupiškyje. Aplankiau pirmąsias Povilo mokytojavimo apylinkes: Savėnus, Ajočius, Milgedžius, Kumpuolius, Zaduoją, Dusetas.

 

2025 m. rugsėjo 30 d., antradienis

 

9.24 val. traukinyje į Kaišiadoris tvarkau naują dienoraščio publikaciją. Rugsėjis prasidėjo sparčiu tempu, kad net nebuvo kada prisėsti prie dienoraščio. Tiesa – dienoraštis rašomas, kai mažai kas vyksta. O kas vyksta? Du kartus savaitėje važiuoju į Kaišiadoris atlikti magistro praktikos, kitas dienas LCVA arba LVIA, o dar pirmadieniais ir penktadieniais knygyno reikalai.

Visus dezorganizavo ir išblaškė Kultūros ministerijos paskyrimas partijai „Nemuno aušra“ ir jos kandidatas (jau ministras) į ministrus. Net iš pažiūros ramūs žmonės rašo laiškus prezidentui, ką ir kalbėti apie dalyvavimą proteste ir būsimajame streike. Dezorganizavo, t. y. atitraukė nuo savo darbo. Bendruomenė visgi parodė vienybę protestuodama, toliau derindama veiksmus.

Formuojasi naujos iniciatyvos, dirbsiančios strategiškai ir konstruktyviai pasisakysiančios prieš ministerijų apsikeitimą. Kultūra buvo paaukota (vėl?) visuomenės destabilizavimui.

Traukinyje, kitoje vagono pusėje, prisėda mergina su kuprine. Atitraukia vieno kuprinės skyriaus užtrauktuką – užtraukia, atitraukia kito – užtraukia. Prisėda. Vėl stojasi ir naršo kuprinę. Neatrodo, kad kažko ieškotų. Paprasčiausiai nuolat krausto savo daiktus. Toks būdas. Man panašus į ministerijų darbą.

Dar viena išvada apie dienoraščius – dienoraštyje puikiai atsispindi, ar autorius turi dienotvarkę, ar ne, ar jo veikla yra pastovi, ar kaip tik spontaniška.

10.20 val. supratau pravažiavęs Kaišiadoris. Teko vykti iki Kauno ir tada grįžti atgal.

 

2025 m. spalio 2 d., ketvirtadienis

 

Vilniaus senamiestyje kartu su Zigmu pravedėme ekskursiją PDR svečiams.

 

2025 m. spalio 3 d., penktadienis

 

11.30 val. jau „Dainavoje“, Druskininkuose. Oras saulėtas. Kazlauskaitė pakėlė vėliavą. Vėjo vėl nebuvo. Puikiai pasirodžius Pijui – parepavus aktualiomis (su protesto akcentais) temomis, prisiminiau Nastaravičiaus repą prieš gerą dešimtmetį.

Jaunųjų skaitymai praėjo be didesnių siurprizų. Kaip ir beveik kasmet jų tekstai per ilgi, neparuošti konkursiniam formatui, o pastaruoju metu dažniau skaitantys ir pastebimi, pvz., Pijus, leido sau skaityt tuos pačius tekstus su nereikalingomis pauzėmis, ateinančiomis ne iš eilėraščių skaitymo, o iš repo ritmo. Jau net nepamenu kelintą kartą užsispyrusiai dalyvaujančio Lino Daugėlos eilėraščiai ir šį kartą nežadėjo jam laurų.

Slaptuosius skaitymus, kaip jau ir įprasta, vėlinome, nes vidurnaktį buvo vos keli žmonės atėję. Apie dvidešimt po dvylikos pradėjome ir baigėme su gausesne publika. Po to dar ilgai stoviniuojant prie laužo latvis svečias užsilipo ant stalo ir padeklamavo eilėraštį, vėliau jo pavyzdžiu pasekė ir keli kiti.

 

2025 m. spalio 4 d., šeštadienis

 

Pabudau tik po dešimtos. Zigmas jau anksčiau pakirdęs išėjo dalyvauti nuotolinėse paskaitose. Suradau jį besišildantį „Caffeine“.

Apdovanojus Jotvingę ir Jaunąjį jotvingį, anoniminių eilėraščių konkurse, šiemet kiekvienoje kategorijoje skirtose net penkiose vietose, įprastus laimėtojus pradėjo lenkti Rimas su Greta.

Jonynas prizą, kaip ir reikėjo tikėtis, skyrė Pijui.