Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (9)

 

2025 m. spalio 8 d., trečiadienis

 

Žydų gatvėje trys žydai palinkėjo man geros dienos, o aš juos pasveikinau su Sukotu.

 

2025 m. spalio 11 d., šeštadienis

 

Ryte, staiga pakeitę vakarykštį planą vykti į Kauno knygų mugę, išvažiavome į Panevėžį aplankyti motinos ir apžiūrėti Miltinio memorialinio buto-muziejaus. Po ekskursijos Emilija pasakė, kad vienas iš realiausiai įgyvendinamų būdų pabėgti nuo tikrovės yra savos, unikalios bibliotekos formavimas. Visapusiškai jai pritariu! Miltinio biblioteka neįtikėtina. Visų pirmą dėl to, kad joje veik nėra knygų rusų kalba.

 

2025 m. spalio 17 d., penktadienis

 

Koks akivaizdus žmogaus vienišumas, peržiūrėjus jo atneštas atiduoti knygas!

 

2025 m. spalio 18 d., šeštadienis

 

12 val. Šiauliuose vėl susitikau su Povilo giminaičiu. 14 val. apsistojęs Vilniaus gatvės vidury, papietavęs, aplankiau Šiaulių miesto muziejų. Labai liūdnas muziejus – turintis daug eksponatų, bet eksponuojantis – kopijas! O tas „aukso fondas“ – „medžio skulptūros“ – kas su tais dievukais visiems muziejams?!

Nuėjau prie Povilo tėvo ir brolio kapų.

Oras pasitaisęs, kai išvažiavau iš Vilniaus, siaubingai lijo – ties Kėdainiais jau pragiedrėjo, Šiauliuose nors šviesu, visgi miestas nešviečia (kaip skelbia miesto šūkis). Rašydamas žvelgiu į Vilniaus gatvės (alėjos) praeivius – ir pagalvoju apie Kmitą, važiuojantį rašyti į kitus miestus. Nuotaika pasitaiso. Spusteliu nuotolinio valdymo pultelio garso įjungimo / išjungimo mygtuką (negaliu būti visiškai tuščiuose namuose – trūksta šuns, tad įjungiu TV be garso, palieku muzikinį kanalą) ir pasigirsta „Axwell“ „I Found You“. Šoku!

Išėjęs pasivaikščioti supratau, kad nepasiilgau tokių miestų, kur „Caffeine“ šeštadienio vakarais sėdi malalietkos, vaikšto miesto centrinėmis gatvėmis paaugliai su garso kolonėlėmis kuprinėse, kur optikos, „Irish“ pabai, danijos, kamelijos ir turizmo centrai, kuriuose nesilanko turistai, kur ant tarpukariu statytų, dabar apleistų administracinių pastatų langų kiekvienas su garsiakalbiu kuprinėje pirštu papildo dar laisvą purviną lango plotą užrašu „Kotryna č****** *y*y visą parą“.

 

2025 m. spalio 19 d., sekmadienis

 

9 val. atvykau į mišias Vaiguvos bažnyčioje. Susipažinęs su klebonu ir trumpai pakalbėjęs apie reikalus, užsakiau mišias už Povilą. Paskui nuvykau į Pakėvį pasivaikščioti ir pakalbėti su bendruomenės pirmininke, ji nurodė bene seniausią Pakėvio gyventoją. Su jo tėvu bendravo Povilas, deja, jis pats buvo per jaunas ir į mokyklą, kol mokytojavo Povilas, dar nėjo.

Rytas nepakartojamo grožio – giedra, truputį pašalę, tad žolė baltutė. Važiuoti keliu nuo Kelmės iki Pakėvio ir Vaiguvos vienas malonumas. Tas kalvelių reginys įsirašė ragenoje visam likusiam laikui.

 

2025 m. spalio 22 d., trečiadienis

 

Susitikau su savo jidiš dėstytoja Malena Chinski, pirmą kartą atvykusia į Vilnių, – vyko YIVO šimtmečiui skirta konferencija. Pasivaikščiojome senamiestyje, parodžiau knygyną.

 

2025 m. spalio 25 d., šeštadienis

 

Visą dieną tapiau.

 

2025 m. spalio 30 d., ketvirtadienis

 

Visuose kapuose.

 

2025 m. lapkričio 2 d., sekmadienis

 

Antano Terlecko vedamoje ekskursijoje Rasų kapinėse. Rasos man tolimos, buvau čia vos du kartus. Saulės ar Antakalnio artimesnės. Per šias Vėlines buvo pasirodęs kažkokio psichologo straipsnis, neva vaikščiojimas kapinėse smalsumo sumetimais yra ego tenkinimas. Ar kažkas tokio… Ką?..

 

2025 m. lapkričio 4 d., antradienis

 

Visą dieną keičiau klozetą knygyne.

 

2025 m. lapkričio 7 d., penktadienis

 

Susitikau su draugu, bansuri fleitos meistru Jeanu-Cristophu, trumpam atvykusiu iš Prancūzijos.

 

2025 m. lapkričio 10 d., pirmadienis

 

Ryte atsiskaitęs už magistro taikomąją praktiką dar suspėjau į universiteto biblioteką. Užsisakiau Kazio Jakubėno „Vargo dainas“, nes jose yra eilėraštis „Negrįš ta diena, kur praėjo“ (buvau tik pradžią girdėjęs, o viso taip ir neskaitęs). 1940 m. rugpjūtį buvo surengtas sovietinių dainų konkursas, jo antrą vietą ir laimėjo Jakubėno eilėraštis. Trečią vietą laimėjo Antano Miškinio „Išsilaisvinimas“, o pirmą – Antano Rūko „Mes su Stalinu į saulę“, to paties Rūko, kuris parašė „Svajonę“ – eilėraštį apie kambarėlį Šv. Ignato gatvelėje, kurį pasikabinau knygyne. Prizinių vietų Rūko ir Jakubėno eilėraščiai buvo dažniausiai deklamuojami pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu švenčiant socialistines šventes.

Sėdėjau istorijos šaltinių skaitykloje ir įsivaizdavau eglišakėm išpuoštą klasę, raudonu popieriumi uždengtus ir iliuminuotus, su portretais langus, aštrų kreidos kvapą, kreiduotus pirštus, išdžiūvusią gerklę, veržiantį kaklaraištį, geltonu smėliu pabarstytą taką į mokyklą, to drėgno ir sunkaus, iškasto, matyt, kažkur paežerėj smėlio kvapą… Kaip galėjo elgtis Povilas, į užkampį paskirtas jaunas mokytojas, užaugęs ir išsimokslinęs nepriklausomoje Lietuvoje, užsiimdamas šitomis nesąmonėmis?.. Negalėjo išsiversti be ironijos.

 

2025 m. lapkričio 11 d., antradienis

 

Nors oficiali praktika baigėsi, vakar už ją atsiskaičiau, vėl važiuoju į Kaišiadoris. Skaitau naująją Svarausko knygą apie įtampas Lietuvos visuomenėje 1939–1941 m. ir galvoju apie trintį, kuri vyksta visuomenėje dabar. Knygoje aptariamam laikotarpiui ir dabartiniam galima iškelti tą patį klausimą – kodėl? Būtų įdomu paskaityti, jei tokia būtų rašoma, VSD ataskaitą apie dabartį. Būtent šis noras, noro dingstis mane ir neramina. Anksčiau nesijaučiau įtarus.

 

2025 m. lapkričio 12 d., trečiadienis

 

LRT laidų antraštėse vėl ta pačia jau daugiau nei gerą penkmetį girdima gaida verkšlenama apie knygynus, virsiančius „kvapnių žvakių parduotuvėmis“. Kai Lietuvoje nėra normalaus antikvarinio knygyno, dėmesys vis tiek telkiamas į, na, iš tikrųjų kažkokio paribio temas. Iš esmės jau daugybę metų dejuojama dėl to paties – kad kažkas žvakes knygyne pardavinėja ir taip nukrypstama nuo to, kas svarbiausia. Ne pardavinėjimas ir net ne knygų pardavinėjimas svarbiausia. O gebėjimas knygyno erdvę padaryti prieinamą visiems. Tuo tarpu tikrai būtų galima skatinti ir atkreipti dėmesį į įvairesnių formų verslumą (pvz., „Mint Vinetu“ prekiaujame lietuvių menininkų atvirukais, ženkliukais ir pan., gaminame unikalias užrašų knygutes iš knygų viršelių, vardinius maišelius, kuriuos pamėgo studentija, – kiek jų išdovanota įvairiems universitetams ir jų fakultetams), knygynų ir gamintojų bendradarbiavimą. Ką čia kalbėti apie tai, koks asortimentas yra tinkliniuose knygynuose?.. Tegu būna – juk nepriklausomi knygynai nėra tinklinių knygynų tipo ir nepriklausomuose knygynuose lankosi kitas kontingentas. Nebūtinai net tinkliniuose – mažesniuose miestuose veikiančiuose knygynuose (ir franšizės principu, ir nepriklausomuose), pvz., Pasvalyje, Ukmergėje, Palangoje, yra prekiaujama ir raštinės prekėmis. Tai sveikintina, nes pardavėjas ne tik verčiasi per galvą, kad išsilaikytų, bet ir žino, pažindamas savo klientus, ką papildomai gali pasiūlyti. Džiaugiuosi iniciatyvomis, nes žinau, koks geras jausmas apima, kai pamatau žmogų su mano sukurtu daiktu.

 

2025 m. lapkričio 13 d., ketvirtadienis

 

Knygyne Skaistė įteikė Marcino Wichos knygą „Daiktai, kurių neišmečiau“, sakydama, kad man reikia ją perskaityti. Daug knygų man reikia perskaityti. Žinau, kad jų neperskaitysiu. Šią visgi pasiimsiu ryt savaitgalio išvykai.

 

2025 m. lapkričio 14 d., penktadienis

 

Visą kelią Em klausė kažkokių mokymų online apie mokslinius žurnalus. Kaip gerai, kad kiekvieną kartą smalsu važiuoti miškingais Dzūkijos keliais… Ties Liškiavos kryžkele pasukus į dešinę link Barzdžiūnų staiga kraštovaizdis pasikeičia. Ši kelio pusė man nauja, nors vasarą lankėme Prelomčiškės piliakalnį.

Sustojau užkopti (kaskart apsidžiaugiu, kai pirmą kartą pamatau piliakalnį, kad reiks atlikti šį fizinį pratimą) į Rudaminos piliakalnį. Lapkritis puikus laikas kopti į piliakalnius, lyg iš Marčėno haiku „kas rytą mažiau / lapų, Vilniaus daugėja, / kleve už lango“, gali aprėpti daugiau apylinkių, dūmeliai išduoda čia gyvenant. Dar koks šunėko balsas ataidi lyg tolimo garvežio švilpukas.

Tik laiptus ant tokio tikrai įspūdingo, nors gerai sovietmečiu apkramtyto (dar net 1941 m. iškastos dvi duobės fortifikaciniams statiniams, skirtiems ilgalaikei gynybai, – dotams) piliakalnio reikia tvarkyti.

Atvykus savaitgaliui į Aštriosios Kirsnos dvarą pasitiko arklių prunkštimas. Skaska nesuprato, koks čia garsas.