Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (7)

 

2025 m. liepos 3 d., ketvirtadienis

 

Galvoju apie žodį „prapuolė“. Apuolė prapuolė puolė nepuolė puolė uoliai Apuolę – o dabar apie Alkauską… Kas taip kalba?.. Niekas nebesako – prapuolė. Per karą prapuolė…

 

2025 m. liepos 10 d., ketvirtadienis

 

Su knygynan užsukusiu Dariumi Jurevičiumi pakalbėjom apie fotografiją, savilaidos stygių, atostogas.

Vasarą knygyne, jei nelietinga, nuobodu. Ši vasara ne tokia – įvairiausių kalbų klegesys knygyną mano vaizduotėje patalpina jei ne kitame amžiuje, tai bent Kaire (perskaičiau Eligijaus Railos verstą grafo Mykolo Tiškevičiaus kelionės po Egiptą ir Nubiją dienoraštį – tai spangstu dabar). Gerai prisimenu vieną lietingą vasarą, kai jau į vakarą užsuko keliautojas su šunimi. Išgėrė arbatos ir patraukė toliau. Kartais pagalvoju, kad tai buvau aš, nusprendęs save aplankyti iš ateities.

Pastaruoju metu knygų atneša du vyrai: vienas senas, kitas jaunas. Jie panašūs.

Pakeičiau dvi kėdes knygyne. Nereikalingas pastačiau ant šaligatvio prie knygyno su užrašu „Dovanojam“. Po 5 min. kėdžių jau nebebuvo. Taip ir nemačiau, kas paėmė, nes nei atsiklausė, nei padėkojo.

Espreso užsisakęs vaikinas prisiminė, kad knygyne šventė Naujus – 2018-us.

Su istorike doktorante Alisa Miller pakalbėjome apie jos skaitytą paskaitą, skirtą žydų partizanams.

Skambino viena ponia ir teiravosi, ar naujausiuose „Šiaurės Atėnuose“ yra kažkokios moters eilėraščiai. Matyt, jos pačios. Nebuvo.

 

2025 m. liepos 13 d., sekmadienis

 

Su Ričardu Šileika, užėjusiu atsispausdinti keleto „raštų“, pakalbėjome apie Joną Meką, sovietmetį, griaunamus pastatus. Įėjęs į knygyną visiems pranešė, kokia šiandien diena.

 

2025 m. liepos 14 d., pirmadienis

 

Kai po ilgo laiko toje pačioje vietoje suskamba muzika, kuri ten seniau skambėjo, atsiveria erdvė keliauti laiku.

Mane pribloškęs knygos pavadinimas – „Muzika įžengiant į neregėtus miestus“.

 

2025 m. liepos 16 d., trečiadienis

 

Nidoje. Pavalgiau „Senoje sodyboje“, užėjau į parduotuvę, Vasaros knygyne įsigijau Geraldo Murnane’o „Lygumas“, užantspaudavau naujais knygyno antspaudais. Prieš tai sutikau Aurimą Švedą, vediną Gile, buvo apsivilkęs labai dailų „Šiaurės vasaros“ džemperį. Grįždamas nuo jūros, radau Kasparą Pocių, ieškantį Nidos meno kolonijos. Belaukdamas kelto pastebėjau Viktorą Bachmetjevą. Kelte sustojo už manęs – išlipau pasisveikinti, pakalbėjome.

 

2025 m. liepos 17 d., ketvirtadienis

 

Thomo Manno festivalio esė konkurso skaitymai praėjo puikiai. Visi liko sužavėti. Laureačių Dovilės Gervytės ir Kristinos Alsytės tekstai neįtikėtinai kitokie. Po skaitymų kartu nuėjome pavalgyti, negalėjau atsižavėti kiekvienos iš jų savitumu.

Manno name išklausiau Viktoro Bachmetjevo pranešimą.

Neturėdamas ką veikti nuėjau prie jūros.

 

2025 m. liepos 18 d., penktadienis

 

Visą savaitę pranašautas lietus prapliupo tik šiandien. Kadangi turiu vedžioti Skaską ir šiaip negaliu sėdėti „Kastyčio“ kambary (paskyrė Manno festivalis, kaip studentui), dauguma rūbų šlapi arba drėgni (saugau dar vienas kelnes ir sausus marškinėlius šeštadienio finalui). Stebiu čia („Kastytyje“) žmones, kitaip neįmanoma. Vakar vėl išmokau lošti „Durnių“ iš tėvo, aiškinančio žaidimo taisykles sūnui devintą valandą vakaro, ir pradėjau galvoti, kaip turėtų atrodyti gyvenimas uždaroje bendruomenėje…

16 val. atėjau į Manno namą, kur vyko susitikimas su Giedre Kazlauskaite. Po jos esė skaitymo užsimezgė diskusija, ir ji dar ilgai būtų vykusi. Taip, turbūt tiesa – negali pats sau padėti. Teikti pirmenybę institucijų funkcijai yra labiausiai pažeidžiamo žmogaus pagalbos siekis. Bet ar prarastas ir vėl surastas (tokiu būdu) tikėjimas savimi yra stipresnis?.. Ar tai reiškia, kad AA patirtis išgyvenantis asmuo gali kalbėti apie priklausomybę tiek pat tikrai, kiek tikintis? Priklausomybę ir tikėjimą suliekime šiuo atveju į vieną stiklinę. Aš, pavyzdžiui, neskaitau jaunų autorių, kurie vartoja žodį „Dievas“, nes jie man neturi ką papasakoti apie tikėjimą. Ar aš turėčiau labiau pasikliauti AA nariu nei paprasčiausiai geriančiu?..

 

2025 m. liepos 19 d., šeštadienis

 

Nuėjau prie jūros ir bandžiau apsimesti, kad tos muselės, kurių šiemet apstu, man netrukdo. Po dvidešimt minučių susikroviau daiktus ir patraukiau namo visas susierzinęs, nužudęs gal kokį šimtą tų įkyruolių.

Baigęs „Lygumas“, Vasaros knygyne dar nusipirkau Gombrowicziaus „Testamentą“ ir Moišės Kulbako „Mesiją, Efraimo sūnų“. Gombrowicziaus nuomonė apie nenuoširdumą dienoraštyje (p. 94) visiškai sutampa su maniške.

 

2025 m. liepos 20 d., sekmadienis

 

Mano svajonė dalyvauti ir laimėti Thomo Manno festivalio (jau dešimtmetį jį stebiu) esė konkurse išsipildė.

Šį kartą išsinešdinau iš Nidos neatsisveikinęs su jūra. Daugiau negrįšiu į „Kastytį“ (buvau jame du kartus – dabar ir 2013 m., kai „Kaštone“ prekiavom knygom).

15.32 val. Šiaulių geležinkelio stotyje susitikau su Emilija.

18 val. susitikęs su Povilo sesers anūku pradėjau kitą istorinio tyrimo lygį. Pamatęs daug Povilo nuotraukų negalėjau sutramdyti džiaugsmo.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

2025 m. liepos 21 d., pirmadienis

 

Aplankę Pakėvį, Vaiguvą, Panevėžį pavakarę grįžome į namus, į Vilnių. Em, geriausios bendrakeleivės, šį kartą nekankinau sustojimais prie piliakalnių.

 

2025 m. liepos 24 d., ketvirtadienis

 

Mariaus Buroko naujausios knygos pristatyme Literatų namuose mažai girdėjau Mariaus. Jo atidumas knygai gali rungtyniauti su Kvietkausko dėmesiu detalėms. Kvietkauskas pralaimi asmeninio santykio su visais aspektu.

 

2025 m. liepos 25 d., penktadienis

 

Ryte pabudęs perskaičiau Mariaus Buroko ir Aleksandro Buroko knygas.

Atvyko brolis su šeima. Jo penkiametis sūnus Markas Jonas visiška brolio ir mano kopija. Nuvykome į Trakus paplaukioti vandens dviračiais.

 

2025 m. liepos 27 d., sekmadienis

 

Aplankę Kurklių sinagogą ir Buteikių piliakalnį atvykome į Burbiškio dvarą atostogoms. Žiūrėdamas pro langą į lankoje link Rubikių ežero nusidriekiantį kelią ir žemai skraidančias kregždes parašiau eilėraštį. Vakare paplaukiojau ežere.

 

2025 m. liepos 30 d., trečiadienis

 

Gipėnuose, Zaduojoje, Dusetose.

 

2025 m. rugpjūčio 5 d., antradienis

 

Rytą pajutau lengvai palietusią rudens leteną, o gal šlapią nosį, bakstelėjusią koją, bet dar ne tokią šlapią kaip Mariaus Buroko „šlapia lapo letena“. Reikia važiuoti prie Snaigyno…

Artėjant septintai dienoraščio publikacijai, pirmą kartą save cenzūravau. Suprantu, kad mano (šio dienoraščio) rašymas yra kalbėjimas iš vietos (galėtų būti kitas dienoraščio pavadinimas), nepakėlus rankos ir niekieno neprašomam. Be to, turiu pripažinti akivaizdžią tiesą, kad dienoraščio rašymas spausdinimui išsyk yra nenatūralus, įpareigojantis, tačiau vėl Gombrowicziaus ir mano nuomonės sutampa – dirbtinumas palankus rašančiajam.

Ne tik dėl profesinio intereso apmąstydamas dienoraščio žanrą priėjau prie dar vienos, manau, kertinės išvados – rašantys dienoraštį nori, kad jį kas perskaitytų. Todėl kažkieno kito klausimas – ar autorius norėjo viešinti – yra iš pagrindų naiviai klaidingas. Manau taip ne tik dėl Rudaševskio – „tikiu, kad viskas turi būti užrašyta“. Įtempęs kūną ir mintis galvoju, kad dienoraščiai rašomi „pavojingais laikais, keistais metais“. Taip gali būti ir vidiniam seismografui suveikus.

 

2025 m. rugpjūčio 7 d., ketvirtadienis

 

Šiandienos poezijos skaitymai MO viršijo poezijos skaitymams keliamus lūkesčius. Ne tik skaitančiųjų trio, bet ir renginio trukmė, tempas ir klausytojų skaičius paliudijo, kad galima padaryti poezijos skaitymus patrauklius. Nastaravičius, suprasdamas, kad ne tik skaito, bet ir dirba su publika, kaip ir ankstesniuose skaitymuose, buvo pasiruošęs taiklių juokelių. Žagrakalytė, prieš tai užsukusi ir į knygyną (atnešė kelionėje perskaitytą knygą), skaitė daug entuziastingiau nei per PP skaitymus. Kazlauskaitė paskaitė naujų eilėraščių, o to visada laukia poezijos knygas per kartą suryjantys ir aš.

 

2025 m. rugpjūčio 8 d., penktadienis

 

Su Vidu aptarėm aktualijas: protestą, premjerę, skulptūrą. Vidas iškėlė idėją, kad Saukos skulptūrą padegusiajam (spėju, iš tiesų tik tą juodą plastmasinę plėvelę žiebtuvėliu paspirginusiam) kaip baudą reiktų paskirti pozuoti autoriui.

 

2025 m. rugpjūčio 12 d., antradienis

 

Išeinu iš archyvo apspangęs (taip visada, kai praleidžiu daugiau nei tris valandas). Prireikia kelių minučių, kol vėl atsirandu dabartyje.

Knygyne baigiu tvarkyti dienoraščio tekstą naujai publikacijai. Išeinu pro duris ir žvalgausi tai į Stiklių gatvės lankstą, tai į Šv. Ignoto pradžią. Tuoj 15 valanda – viskas įprasta.