Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (11)

 

Sausio 9 d., penktadienis

 

Vakar vėlų vakarą atvykome į Kauną. Ryte 11 laipsnių šalčio, stipriai pusto. Emilija išėjo į Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvą. Visoje Kauno rotušės aikštėje (dar prieš pūgą) ir prieigose nuvalytas sniegas ir pripilta druskos. Skaska visiškai negali eiti tokiu grindiniu, gelia pėdutes, tad kirsdamas aikštę nuo Jėzuitų gimnazijos link arkikatedros pernešiau ją ant rankų. Grįžus į kambarį Skaska palindo po lova. Aš atsisėdęs prie stalo ir pro langą žvelgdamas į lauke, arkikatedros bokšto fone, nuostabiai pustomą sniegą užrašiau dienoraštyje. Kaune visada sninga… Lyg praeitame gyvenime.

Išėjęs į miestą užsukau į Kauno fotografijos galeriją ir, pagautas momento, nusipirkau Rakausko nuotraukos su dviem vyrais prie knygyno vitrinos plakatą. Pasikabinsiu knygyne. Tada patraukiau į kitą Laisvės alėjos galą – Staniulio knygyną. Praleidęs gerą valandą išsirinkau: 1943 m. išleistą Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“ (15 Eur; verta daugiausiai 5 Eur, bet man asmeniškai reikėjo), Algirdo Landsbergio pjesę „Meilės mokykla“ (6 Eur; bus galima Knygų mugėje parduoti už 12–15 Eur) ir Petro Klimo „Ghillebert de Lannoy In Medieval Lithuania“ (10,20 Eur; visiškas lobis, verta 20–25 Eur), šią vakare iškart visą perskaičiau. Vėl užsinorėjau į Podolės Kamenecą. Būtų smagu ir į Lilį nuvykti prie de Lannoy kapo. Pasirodo (knygoje pasakojama), kad Franklinas Delano Rooseveltas yra Ghillebert’o de Lannoy brolio palikuonis. Beje, nusipirktoji Klimo knyga, leista Amerikoje, turi Jono Pauliaus Lenktaičio bibliotekos įspaudą.

 

Sausio 10 d., šeštadienis

 

Susitikome su Šarūnu. Papietavome kalbėdami apie Lietuvos švietimo sistemą (pradinių klasių mokytojų svarbą vaiko charakterio formavimuisi), kritinį mąstymą (kurio aplink pasigendame), meną, archyvus ir t. t., ir pan. Šarūnas yra seniausiai, nuo pirmos klasės (1989), pažįstamas žmogus, su kuriuo iki šiol bendrauju.

Grįžom į Vilnių. Pažiūrėjęs vaizdo įrašą iš susitikimo su bendruomene dėl Kapčiamiesčio poligono vakare skaičiau knygą „Lietuvos kariuomenė svetimšalių akimis XVI–XVII a.“. Husa husa, tué tué, ala ala, bi zabi…

 

1991 m. sausio 13 d., sekmadienis

 

Pabudau įtartinai anksti. Pro atviras kambario duris girdžiu visų namiškių balsus: Ajos, tėvo, mamos ir Ajytės. Baksteliu alkūne – brolis dar miega. Negi į medžioklę?.. Tas pats sumuštinių kvapas, bet rengiasi ir tėvas… Į kambarį įeina Aja su batais. Atsirakina seifą ir išsiima ginklus, net tą, kurio niekada neima. Daug šovinių, net ir tuos, kuriuos aš užtaisiau. Bandau kažko klausti… Išgirstu tik Ają prieš išeinant Ajytei sakant: „Bent vieną nušausiu.“

Visą dieną praleidau prie Panevėžio telefono-telegrafo stoties. Nešiojau arbatą.

 

Sausio 19 d., pirmadienis

 

Vakar grįžom iš Romos. Vargina oro temperatūros kontrastas.

Dienoraštyje yra tam tikrų duobių, kurios traukia į buvusius įvykius, šie yra aprašomi, bet jų pačių (buvusiųjų buvusiuosiuose) nėra. Labai sunku paaiškinti – dienoraštį rašantis rašo apie praėjusius įvykius, bet juose dar yra duobė kitų praėjusių įvykių, kurių veikiamas jis rašo apie praėjusius įvykius, bet kartu apie juos nerašo.

Užsimerkiu ir regiu Romos panoramą nuo Medici vilos sodo terasos arba nuo Colonnos rūmų.

Pirkau 1949 m. Bolonijoje išleistą dvikalbę (ispanų ir italų) Federico Garcíos Lorcos eilėraščių knygą (20 Eur).

Gavau laišką iš klaipėdiečio istoriko prof. Vyganto Vareikio. Mano dienoraštyje perskaitęs apie rengiamą magistro darbą atsiuntė nuorodą į savo parengtą istorinio šaltinio (irgi dienoraščio) publikaciją, kuri (iškart perskaičiau) man tikrai pravers.

 

Sausio 20 d., antradienis

 

Nuvažiavau į Trakus pavaikščioti ant Galvės ežero ledo. Nuėjau iki Užutrakio ir grįžau atgal.

 

Sausio 22 d., ketvirtadienis

 

Vėl sninga ir pusto. Laukiu, kol ryt važiuosim į Nidą. Pagaliau vėl po daugiau nei dešimtmečio užlipsiu ant marių ledo.

Galvojau, vyksiu į Troškūnus prie Juozo kapo, bet išsiruošiu kitą savaitę ilgesniam žygiui. Šiandien eisiu į Platelio kūrybos vakarą Rašytnamy.

Mintys po vakaro – Kornelijaus Platelio poezija yra poezija, kuri stato. Jei šiuo metu kas atranda lietuvių poeziją, joje mato pastoliais apstatytą Partenoną. Tie pastoliai ir yra Platelio poezija. Jie ne tik simbolizuoja konservavimą ir atnaujinimą, bet ir yra lietuvių poezijos fundamento dalis. Turint omeny Kornelijaus atsispyrimą nuo senosios literatūros, šis pastolių ir Partenono vaizdinys man tampa dar stipresnis.

Visgi nėra natūralu dienoraštyje rašyti apie ateities įvykius, kurie žinai, kad įvyks. Apie svajones – taip. Apskritai dienoraštis su ateitimi mažai ką turi bendro pačiam autoriui, jei jis jo nerašo tikslingai. O savirefleksija dažniausiai yra (labai abejoju, kad nėra) tikslinga. Dienoraščio rašymas yra tikslingas.

 

Sausio 24 d., šeštadienis

 

Sniegaeigis ant marių ledo toks natūralus toje vietoje, kur vasarą – valtelė. Visa Nida – kosminė Marso kanjonų stotis.

 

Sausio 28 d., trečiadienis

 

Skaitau 1936 m. Römerio dienoraštį Lituanistikos skaitykloje. Už lango, prieš mane, Jonų bažnyčia ir bokštas, „morgo“ stogu vaikšto vėlės – pusto.

 

Sausio 30 d., penktadienis

 

„Juodam šuny“ Emilijai nupirkau Leonardo Šimučio „Amerikos lietuvių tarybą“ (1971, 12 Eur) ir Josepho Bergerio „Displaced Persons“ (12 Eur), o sau knygelę mėlynu viršeliu, iš jos užsakysiu pagaminti užrašinę (6,50 Eur). Su Tomu kalbėjome apie bendrus vasaros planus.

 

Vasario 13 d., penktadienis

 

Rašytnamy Eurika organizuoja jau antrą renginį. Nesuprantu, kaip ji ten įsisuko… Šį kartą vyko Valentino dienos šventimas. Skaitė didelis būrys, o dar didesnis klausėsi. Trumpam užsukęs išgirdau Šlepiko partiją. Atėjęs prie mikrofono pasakė paskaitysiąs tekstą apie žmones, baigusius keturias klases. Nepagavusi kampo publika žvengė. Skaitė Šlepikas novelę apie tarpukario jaunimą, baigusį pradžios mokyklą, kaip sakė – turintį daug sentimentalumo. Itin autentiškas ir sentimentalus tekstas.

 

Vasario 16 d., pirmadienis

 

Uždariau knygyną šventei ir išvažiavau su Em pasivažinėti. Saulėta, gražu. Pažinties pradžioje pirmą mūsų Vasario 16-ąją važiavome į Nemeikščius… Šį kartą pro Anykščius ir Viešintas užsukome pas tėvą. Iššoviau dvi signalines raketas: žalią ir raudoną.

 

Vasario 17 d., antradienis

 

Visą dieną praleidęs Panevėžyje, spėjau grįžti į šeštą valandą prasidėjusį Gintaro Grajausko jubiliejinį vakarą Rašytnamyje. Scenoje buvo su savo vaikais, renginį vedė Mindaugas Nastaravičius. Knygų mugėje 2008 m. knygoje „Eilėraščiai savo kailiu“ man dedikuodamas parašė: „Spėju, pravers.“