Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (5)

 

2025 m. balandžio 20 d., sekmadienis

 

Velykos. Užuolaida, lengvai plaikstoma šilto vėjelio, vis baksnoja į Skaskos, gulinčios prie atvirų balkono durų, šoną. Staiga stipresnio gūsio pakelta užuolaidos apačia apgobia šuns kūną ir galvą, dabar kyšo tik snukis, padėtas ant dviejų priekinių letenų.

Užrašęs dienoraščio datą susimąstau, kam ji reikalinga. Įdomus dalykas. Dienoraštyje užrašoma savaitės diena – svarbi tik dienoraščio autoriui. Ji rašoma atsiminti, kurią dieną kas įvyko. Skaitytojui ji turėtų sufleruoti, kad rašantysis dienoraštį rašo praėjus keletui dienų po įvykių. Skaitytojui savaitės diena svarbi pasidaro tik praėjus gerokai laiko, pvz., metams ar daugiau. Mano dienoraščio atveju kol kas tai negalioja, nes net po mėnesio, kai bus spausdinami šie įrašai, savaitės diena niekam nerūpės. Tik man.

Pastarąjį mėnesį, intensyviai dirbdamas su spaudai rengiamu Povilo dienoraščiu, domėjausi XX a. lietuvių dienoraščiais. Turėdamas minty juos, permąstau ir savo užrašus. Kokią išliekamąją vertę jie turės? Filosofinio pobūdžio įrašai ne taip smarkiai domina istoriką kaip įvykius fiksuojantys, mažiau savirefleksijos turintys dienoraščiai. Ironiška, bet istorikai kaip tik skundžiasi, kad dienoraščio autorius paliko mažai įvykių vertinimo. Taigi, istorinio šaltinio (dienoraščio) dokumentiškumas, o kartu ir vertė, priklauso nuo įvykių ir faktų gausos.

Skaska išėjo į balkoną ir uodžia pavasarį.

 

2025 m. balandžio 21 d., pirmadienis

 

Antroji Velykų diena. Mirė popiežius. Mačiau jį 2018 m. prie knygyno, Dominikonų, Šv. Ignoto ir Stiklių gatvių sankirtoje, važiuojantį mažoje kortežo mašinytėje. Štai, pasielgiau kaip dažnas dienoraščio autorius – įrašydamas titulą neparašiau vardo (nes man jis natūraliai žinomas). Jei kam po šimto metų reiks sužinoti, koks tai popiežius, reiks klausti dirbtinio intelekto. Tai – 266-asis popiežius Pranciškus. Vardo įrašymas gali reikšti, kad autorius mąsto apie skaitytoją, o tai išduoda, kad dienoraščio rašymo priežastis nėra vien sau (nes pats tai žinai, kas yra kas).

Vakar vėl atsiverčiau Kajoko dienoraščius. Įstrigo du aspektai. Jau ties pabaiga jis rašo apie Šimkutės ir Patacko susitikimą „Nemune“. Nieko nauja – Šimkutę ir tada grafomane vadino, o Patacko apšaukimas kagėbistu mane sudomino. Kažkaip mažai atgarsio apie Kajoko dienoraščius girdžiu. Tokio laikotarpio, apimančio sovietmetį ir Sąjūdžio įvykius, dienoraščių maža. Turėtų būti įvykis tokio dienoraščio pasirodymas, bet nėra. Kodėl? (Tiesa, keli žmonės prasitarė, kad jiems paprasčiausiai neįdomu.) Neįdomu kas? Kajoko (asmeninis) gyvenimas, taip išeina. Antras aspektas apie dienoraščio formą. Manau, kad jei autorius rašo dienoraštį vien dėl formos – jo neverta skaityti, bet kartu be Niliūno dienoraščių (kuriuos Kajokas mano esant parašytus vien dėl formos) aš būčiau berankis ir bekojis, gal net ir begalvis, o gal tiesiog beformis. (P. S. Beliteratūrstuburis. Ir visgi: 1) Nepriklausomybės atgavimo laikotarpio įrašai neįtikina autentiškumu, 2) meditacijos daugiau atstumia, nei domina, 3) šikt siunčiantis Kajokas – anachronizmas.)

 

 

2025 m. balandžio 23 d., trečiadienis

 

17 val. universitete dalyvavau islando prof. Sigurðuro Gylfi Magnússono paskaitoje apie rankraščius ir mikroistorijos tyrimus. Islandijoje XIX a. net patys vargingiausi žmonės buvo raštingi. Ir, svarbiausia, – jie rašė! Dienoraščius, meilės laiškus, atsiminimus. Atima žadą, kokius lobius jie paliko.

 

2025 m. balandžio 25 d., penktadienis

 

9.30 val. sėdžiu automobilyje Kaišiadorių vyskupijos kurijos kieme. Laukiu, kol 10 val. galėsiu susipažinti su kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino rašytiniu palikimu, klausau Calvino Harriso (su Rag’n’Bone Man) „Giant“. Lauke vėjas nešioja obelų žiedus.

17 val. dalyvavau Tomo („Juodas šuo“) surengtoje diskusijoje apie skaitytų knygų situaciją Lietuvoje. Dalyvavo: Skaistė (kaciaskaitai), sena.lt atstovė, Patricija Tilvikaitė ir Benas iš „Raros“. Nors buvau skeptiškas dėl tokio diskutuotojų margumyno, visai neblogai pakalbėjom.

 

2025 m. balandžio 29 d., antradienis

 

Antrą dieną keliuosi šeštą valandą. Šuo, pusryčiai, archyvas. Vakar 8 val. LCVA, šiandien 10.30 val. LYA, LKP skaitykloj, po to į knygyną iki 17 val. ir į paskaitas, kurių, pasirodo, nebuvo.

Iki gegužės 1 d. visiems prekybininkams, naudojantiems kasos aparatus, reikia juos atsinaujinti, susieti su nauja VMI sistema. Vėl išlaidos. Atnešė moteris knygą, sakau, jei norit, galit kitą išsirinkt iš knygyno. Ne, sako, noriu, jei galima, espreso…

Taip įnikau į Povilo dienoraštį, kad net pagalvojau, jog reikia rašyti dienoraštį apie tai, kaip tiriu dienoraštį (tai, beje, geriausias būdas metodologijai aprašyti). Ieškodamas jo dienoraštyje minimų asmenų, su kuriais jis susirašinėjo, pradėjau domėtis Gipėnų kaimu (Zarasų r., Antazavės sen.). Taip per kelis kitus asmenis susipažinau su rašytoja Irena Varniene, kuri (ir pataikyk taip) yra vienos iš Povilo plunksnos draugių anūkė. Irena, beje, parašiusi knygelę apie Gipėnus (Irena Juodelytė-Varnienė, Gipėnų kaimo šviesa: gimtinės istorija, Kaunas: Naujasis lankas, 2022), man ją atsiuntė. Joje yra 1942 m. Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo duomenys iš Gipėnų – dabar šimtu procentų žinau, kad Povilo kontaktas Gipėnuose buvo Irenos močiutė.

Knygyne nėra žmonių. Taip kasmet pavasario pradžioje, kol priprantama prie pasikeitusių oro sąlygų, pasidžiaugiama pirmąja šiluma ir žaluma.

 

2025 m. gegužės 1 d., ketvirtadienis

 

Visą dieną prasėdėjęs prie Povilo dienoraščio publikacijos įvado, pagaliau jį baigęs (dar liko keli štrichai), vakare prieš 20 val. atėjau į knygyną. Sutikau Vidą su Asta, žinoma, viską papasakojau.

Išėjus Tomašui pradėjau meistrauti slaptas duris. 22.10 val. baigęs (liko tik tinkamus vyrius rasti), visu garsu, kaip ir pridera, pasileidau „Prince and The Revolution“ „Purple Rain“ įrašą iš 1985 m. koncerto Sirakjuse – 16,36 min. Em visada išgirdusi pirmus ilgosios dainos versijos akordus priekaištingai, galbūt kaip Sandra Niliūnui, atmeta galvą išleisdama tą pasaulio atodūsių olimpiadoje visada pirmą vietą užimantį „Ir… vėl“.

Man žiauriai patinka sąsajos! „Šiaurės Atėnuose“ spausdinamuose Andriuškevičiaus dienoraščiuose fiksuojamos valandos, temperatūra, kalbant apskritai apie dienoraščių braižą, išduoda autorių esant kitos kartos. Stebėti gamtą, fiksuoti jos kaitą – tėra „iPhone“ ryte atsidaryti „Weather“ programėlę.

 

2025 m. gegužės 5 d., pirmadienis

 

Neišsitenku savyje. Apibėgu visus kampus ir dar negana, nesuprantu, kaip galima tiek skirtingų darbų atlikti per dieną. Tada staiga išsigąstu – niekas nebesvarbu, visiška beprasmybė. Pirmadienis, sėdžiu dvi valandas tuščiame knygyne. Jokiam verslui, penkiolika metų veikiančiam, nebūtų tai normalu. Sunkiausia, kai bangomis užplūsta lankytojai. Geriau būtų visada po truputį arba potvynis.

Sumeistravau slaptas duris. Dabar visi galvoja, kad ten negalima eiti – užverta. Stačiai smik!

Ryte žiauriai peršalau archyve.

 

2025 m. gegužės 6 d., antradienis

 

Iš tiesų, turiu pripažinti, ir po tų penkiolikos metų, būnant žinomiausiu skaitytų knygų knygynu, garsas apie jo modelį sklinda labai lėtai. Knygyno konceptas (kavinė ir knygynas) dar sunkiai suprantamas vyresnio amžiaus žmonėms, pirma, painiojantiems knygyno ir bibliotekos sąvokas, antra, dažnai įvardijantiems knygyną kaip antikvariatą, nes tik tai yra atpažįstama. Taigi, kas yra „Mint Vinetu“?.. Dar neaišku. Staiga, ištuštėjus knygynui, likus man ir vienam jaunuoliui, šis pradėjo groti pianinu. Eilinio antradienio vidurdienis.

Pasiilgau savęs naivaus, atvira širdimi, neteisiančio. Reiktų knygyno atidarymo procesą patirti iš naujo.

Labiausiai man patinka tie klientai vyrai, kurie mano, jog nulaužė sistemą. Yra toks vienas, ateina kartą per mėnesį, kažkokiais reikalais atvykęs į Vilnių. Visada klausinėja ne knygų, o visų kitų daiktų knygyne kainos. O kiek paveikslas, o kiek žemėlapis, o samovaras? Ir tik tada, tarp kitko, kiek ta mažytė knygutė? Rodo į XIX a. maldaknygę. Nežinau, sakau. Kiek siūlot, klausiu. Žinau, kad neparduosiu, bet, ei, gal nustebins. Niekada nepasiūlo jokios kainos, nes laukia, kol aš pasakysiu (jo manymu) mažesnę. Tada dar pasiderės. Išeidamas niekad nepamiršta paklausti, o kaip ta knygutė, kur prieš keletą mėnesių žiūrėjo, ar vis dėlto pasiliksiu sau. Taip, kaip ir visada nuo to karto, atsakau. Reikėjo man tylėti, sako, neklausinėti, nesudominti – būtų dabar ji mano. Naivuolis.

 

2025 m. gegužės 7 d., trečiadienis

 

Išrinko naują popiežių – amerikietį. Bus Leonas XIV.

 

2025 m. gegužės 12 d., pirmadienis

 

Pabudau ir kėliausi 6 val. 8.10 val. išvykau traukiniu į Kauną. Kauno regioniniame valstybės archyve pagaliau peržiūrėjau man paruoštas nuasmenintas (nuskenavus vardai ir pavardės „iškirpti“) bylas. Žiūrėjau 1979 m. Jiezno „Verknės“ kolūkio moterų tarybos metų ataskaitą. Naujametinėje vakaronėje vyrai rungtyniavo, kuris greičiau nulups karštą bulvę, šaukštu dantyse perneš vandenį per salę ar greičiau parašys rašomąja mašinėle. Soc. lenktyniavimas toks.

Vėliau susitikau su Kaune gyvenančiu klasioku Šarūnu ir, kaip visada, aptarėm kiekvieno verslo reikalus. Prisiminęs apie gen. Povilo Plechavičiaus muziejuką Karininkų ramovėje užsukau ten. Maloniai sutikus ramovės vedėjui, pavėžintas senuoju liftu, apžiūrėjau kambarėlį, skirtą Lietuvos vietinei rinktinei.

14.35 val. traukiniu pajudėjau Vilniaus link.