Iš bloknoto (65)

Prasidėjo saulėtas ir šiltas kovas – Teatro mėnuo, kurio pabaigoje vyks Lietuvos teatrų varžybos, geriausiųjų spektaklių, aktorių atranka. Apie tai, kad scenos aukso kryžiais jau lyja, buvau rašiusi pernai, dabar dar pridursiu, kad kartu su teatru smuktelėjo ir vertinimo komisijos sprendimų patikimumas. Kitaip ir būti negalėjo, nes į vertinimo lauką priimta daugybės scenos meno žanrų kūriniai, o komisijos narys gerai išmano tik vieną iš jų… Geriausiu atveju – du. Pakvimpa mėgėjiškumu. Dar gražiau, kai komisijos nariai ima kovoti „už savus“.

Neseniai premjerą išleido „Lėlės“ teatras – mažojoje salėje parodė Rimo Driežio režisuotą spektaklį „Broliai juodvarniai“. Kiekvienam lietuviui aišku, kad tai dar vienas ketinimas pritaikyti teatrui vieną įspūdingiausių lietuvių liaudies pasakų „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“. Pamenu, vaikystėje vien nuo pasakos pavadinimo oda ėjo pagaugais: broliai, karalienės raganos paversti juodvarniais, lyg didžiulis juodas debesys laksto po dangų namus praradę, saulę užstodami! Pro miglas pamenu ir porą dramos teatro ne itin įspūdingų pastatymų. Manau, kad iš esmės sąlyginio lėlių teatro priemonėmis daug paprasčiau perteikti tokį poetišką mito pasaulį.

Bet režisierius pasirenka kitokį kelią. Dar tik renkantis į salę mus pasitinka lengva, žavi prancūziško tipo gatvės muzikėlė, kurią sukūrė ir įvairiais instrumentais atlieka teatro aktorius Irmantas Jankaitis. Su lėlėmis vaidina viso labo du aktoriai – improvizuojantis, ir su partneriais, ir su auditorija lengvai bendraujantis Šarūnas Gedvilas; jis ir visokius cirko elementus taiko, kai reikia kokių mažų stebuklinių „persimainymų“, ir savo partnerę Lijaną Muštašvili to amato pramoko. Su režisieriaus pritarimu naudoja aktorius ir dar vieną triuką – per visą spektaklį kalba juokingu žargonu, kuriame jauti žemaitiškus, žydiškus, „vilenskus“, o gal ir kartveliškus akcentus. Vaikai tų „nukrypimų“ nesupranta, jie tik supranta lengvai, žavingai ir betarpiškai su jais bendraujantį aktorių. O ką pasakytų lietuvių kalbos sergėtojai? Klausimas nėra paprastas, nes susirinkusi darželinio amžiaus publika dar tik mokosi kalbėti, plečia ir brandina savo kalbinę raišką, ir klausytis teatre juokingos, bet netaisyklingos kalbos, manau, nėra gerai.

„Broliai juodvarniai“. Tomo Tereko / Vilniaus teatro „Lėlė“
nuotrauka

Scenografė Neringa Keršulytė scenos erdvės centre pastato aukštą pečių, kuris „vaidina“ ir pilį, kurioje gyvena karališko kraujo personažai. Tačiau lėlės man pasirodė neįdomios, neįsimintinos, skurdžiai atrodo ir atvirukas / programėlė. Visa paukščiais paverstų brolių kančių istorija, Elenutės vienatvė ir graudulys ir nelengvos pastangos juos vaduoti spektaklyje neakcentuojama, rodoma net kaip atsiranda vaikai (du kamuoliukus ilgai purtant, atsiranda ir trečias), tačiau poetinio brolių įvaizdžio nesukurta. O ar ne svarbiausia pasakos mintis, kad meilė ir pasiaukojimas daro stebuklus, tolygius piktiems raganos burtams!

Iš pradžių spektaklis man lyg ir patiko, patiko gyvas kontaktas tarp žiūrovų ir aktorių, betarpiškumo dvasia. Bet paskui ėmiau svarstyti, galvoti, ko man čia stigo. Nejaugi edukacinė dvasia – būtinai visko mokyti, viską aiškinti nepaliekant paslapčių, o kartu ir suprimityvinant reiškinį – užvaldys ir lėlių sceną?

Kovo viduryje Vilniaus mažasis teatras pakvietė į jauno režisieriaus Justino Vinciūno premjerą „Trukdis“. Kaip ir dera Gintaro Varno mokiniui, jis aktyviai žengia į įvairias Lietuvos teatro scenas siūlydamas sau patrauklius kūrinius, nevengdamas sunkumų ir įvairių būdų pažinti ir perteikti žiūrovui savą pasirinkto kūrinio viziją. Dažniausiai renkasi užsienio klasiką, šiuolaikinius kūrinius, keliančius aktualius arba „amžinus“ žmogaus būties klausimus, atveriančius žmogaus vidinį pasaulį. Šįkart Mažajame veikiančiai platformai „DramaTest Residency“ Vinciūnas pasiūlė inscenizuoti plačiai žinomos danų rašytojos Tovės Ditlevsen romaną „Veidai“. Tai sudėtingas, niūrus kūrinys apie gilių psichologinių problemų turinčią, išsekusią, viskuo nusivylusią ir tolydžio bandančią nusižudyti keleto knygų autorę Lisę Mundus (autorės alter ego). Veidai jos romane – tai žmonės, su kuriais ji bendrauja: vyras, savi ir priimti vaikai, tarnaitė, draugai, gydytojai, kuriuos ji mato ir su kuriais kontaktuoja per savo ligos prizmę.

Perkeliant romaną į sceną visuomet pasigendi dalies romane esamų motyvų, temų, veikėjų ar vaizdinių. Režisierius su inscenizacijos autore Gabriele Česevičiūte koncentruojasi į Lisės „veidą“, sudėtingas jos būsenas, nuotaikas laukiant įkvėpimo ir rašant. Iš esmės tai monodrama. Kiti personažai spektaklyje nėra itin svarbūs, jie gali egzistuoti tik kaip Lisės sutrikusios vaizduotės figūros. Kas tokį psichologinį monologinį kūrinį scenoje gali įteisinti, įtvirtinti, įkūnyti? Aišku, tik aktoriai. Ir būtiniausiai – Lisę vaidinanti iš Jaunimo teatro į Mažąjį pakviesta Dovilė Šilkaitytė. Aktorė tą krūvį atlaikė per visą spektaklį ir ilgainiui mus įtikino savo personažo suirusio vidinio pasaulio drama. Ar spektaklyje pasimatė kokia nors švieselė tunelio gale? Atrodo, kad ne. Tiesą sakant, nepasirodo ji ir romane.

„Trukdis“. Lauros Vansevičienės / VMT nuotrauka

Aktorę supantis Mažojo teatro aktorių orkestrėlis (Indrė Patkauskaitė, Daumantas Ciunis, Jūratė Brogaitė ir kiti) subtiliai Lisei talkino. Tik Edmundas Mikulskis, puikiai suvaidinęs alkoholiku tolydžio tampantį Lisės vyrą daktarą Gertą, šiame šešėlinių vaidmenų ansamblyje atrodo gal net per ryškus. Apie šito „orkestrėlio“ kostiumus vertėjo rimčiau pagalvoti kostiumų dailininkui Leo Čekuoliui. Ar ne geriau būtų buvę visai sąlygiški, bespalviai apdarai, jeigu jau charakteriai scenoje nekuriami? Juo labiau kad, režisuodamas tokio pobūdžio kūrinį, Vinciūnas su dailininku sutaria ne kokius nors namų interjerus kurti ar ligoninės palatas rodyti – verčiasi gana sąlygiškais fonais (tapetuota siena per visą sceną pirmoje dalyje (namai), paskui balkšva, lyg ligoninės patalynės įvaizdis), kurie leidžia komponuoti en face mizanscenas, reaguoja ir skaido šviesas, o kartais kisdami sukuria Lisės kliedesio būseną. Vis dėlto norėtųsi raiškesnio scenovaizdžio, kartu su kostiumais kuriančio vientiso stiliaus vaizdą.

Pasakysiu ir tai, kas mane kaip žiūrovę itin erzino. Ilga įžanginė dalis tamsoje, žybsinčios šviesos scenoje ir į žiūrovų veidus, tarsi vaikščiotum po kapų rūsį. Taip pat bandymas personažams bendrauti be garso, tik žiopčiojant, kai ir taip nelengva susekti ryšių tarp jų pobūdį. Šiaip ar taip, spektaklis dar galėtų būti koreguojamas, tikslinamas.

Kokia laimė šiais snaudžiančio teatro laikais pamatyti tikrą, gryną, nuskaidrinantį meno kūrinį scenoje! Atvirą, paprastą, nieko nenuduodantį, kviečiantį pasitikėti ir pabūti drauge su visais, kas jį sumanė ir kūrė. Tokią laimę patyriau kovo viduryje nuvykusi į Roberto Wilsono premjerą Nacionaliniame Kauno dramos teatre, sukurtą Oskaro Milašiaus poezijos rinkinio „Septynios vienatvės“ pagrindu. Spektaklio radimąsi, brandinimą ir tobulinimą, Robertui Wilsonui, tikrajam „7 vienatvių“ sumanytojui, iškeliavus Anapilin 2025 metų vasaros pabaigoje, tęsė jo kūrybos partneris režisierius Charlesas Cheminas ir kiti ištikimi ilgamečiai genialaus menininko bendradarbiai. Jų darbas toks jautrus, toks vieningas, kad vardinti atskirai, ką kuris atliko, nebūtų tikslu ir nebūtų prasmės. Vardai yra kultūringai išleistoje, informatyvioje spektaklio programėlėje. Netenka stebėtis, kad visas spektaklio mechanizmas veikia tiksliai kaip šveicariškas laikrodis. Šią išskirtinę Wilsono režisūros savybę jau turėjom progos pamatyti ir kituose jo spektakliuose – J. S. Bacho „Pasijose“, G. Puccini „Turandot“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre, O. Wilde’o „Doriane“ Kauno dramoje bei kituose, matytuose užsienyje. Turtinga vaizdų sistema, kuriai sukurti pajungiamos pačios įvairiausios scenos meno rūšys, muzika bei vaizduojamojo meno elementai, žiūrovų gali būti suvokiama skirtingai.

Skaitant Milašiaus poeziją ilgainiui išsikristalizuoja pagrindinė arba itin svarbi jo eilėraščių tema – Meilė. Meilė grožiui? Moteriai? Gimtajai žemei? Dramaturgijoje skamba niekingo gyvenimo, dvasinio išsekimo, kaltės suvokimo ir išpažinties poreikis. Ir visa gaubianti vienatvės, idealizuotos praeities Ilgesio tema.

„7 vienatvės“. Lucie Jansch / Nacionalinio Kauno
dramos teatro nuotrauka

Universaliame Roberto Wilsono estetikos pasaulyje svarbiausios dedamosios – laikas, erdvė, judėjimas, kuriais audžiamas ypatingas minčių, asociacijų, virstančių kintančiais meniniais vaizdais, audinys. Ir suprantama, kad Milašiaus keliasluoksnė poezija režisieriui galėjo tapti maitinančia dirva. Kaip architektas Wilsonas kuria griežtą formą ir vaizdus, kuriais atveria tobulos erdvės idėją. Vykdydamas režisieriaus valią, scenografas vaizdą brėžia subtilia grafine linija, veikia akvareline spalvų kaita, lygia greta ir sceninių šviesų meistras kuria ypatingus įvaizdžius, akcentuojančius scenos įvykį, erdvės pokytį. O išplėtotose Don Žuano temos scenose į žiūrovų salę pasklinda net ypatingi kvapai. Režisierius nekuria psichologinio charakterio, jis pateikia griežtą formą, kurią aktorius užpildo pagal savo galimybes.

Scenoje, tarsi iš fono iškelta, veikia griežto silueto žmogaus-aktoriaus tamsi figūra, panaši į šešėlių ar meistriškų karpinių teatro personažą. Tai Poetas. Aktorius Dainius Svobonas, kaip ir „Doriane“, aukščiausiu lygiu kuria sudėtingą Poeto – mąstančio, mylinčio, kenčiančio žmogaus – paveikslą Oskaro Milašiaus poezijos pagrindu. Poetą jauti, girdi, atjauti jo skaudančią sielą ir žaviesi pačiu teksto pateikimu (o jo čia labai daug!).

Vėliau atsiranda ir jaunas jo antrininkas (Gytis Laskovas), perimantis dalį Poeto kuriamų personažų. Šios ir kitos figūros-personažai juda pedantiškai tiksliai režisieriaus pateiktu judėjimo linijų žemėlapiu; taupių, lėtų, lyg sapne slystančių judesių žmogaus figūra tampa itin raiški tuščiuose spalvas keičiančiuose fonuose-ekranuose. Kad tokį sąlyginį, kupiną mistinės paslapties, rafinuoto grožio teatrą pamiltum, panirtum į jį – jį reikia pamatyti, patirti ypatingą išgyvenimą ir ryšį. (Po „Doriano“ (2022), manau, mūsų žiūrovams bus lengviau suvokti modernaus teatro stilių, jo reiklią kalbą.)

Milašiaus poezijoje dažnai kartojasi jo mylimi gamtos įvaizdžiai – nuo mažiausių iš augalų, vandenų, dangaus gyventojų iki didingų grūmojančių stichijų, spektaklyje perteikiamų videoprojekcijomis. Nenustembi ir spektaklio pabaigoje patekęs į keistą dirbtinį baltą zoologijos sodą, kuriame po baltom palmėm gyvena baltosios šiaurės meškos, beždžionės ir kiti žvėrys. Gal tai pažadėtoji svajonių Žemė, kurioje susitikti ir taikingai bendrauti gali visi planetos gyventojai? Milašiaus gimtojoj Čerėjoj yra ir „langas, atvertas vasaros bitėms“; iš ten turbūt Milašiui kyla poreikis perrašyti lietuvių liaudies pasakas, kurių personažai spektaklyje tarpsta tarsi lėlininko rankose.

Kiekviena tema spektaklio kompozicijoje ateina su savo įvaizdžiu. Vien mėnulis Milašiaus poezijoje turi daugybę vardų: rytiniai ir naktiniai, paskendę mėnuliai, akmenų mėnuliai. O Wilsonas, nuo jų atsispyręs, jau kuria savo viziją: foniniame ekrane blausus vakarėjantis dangus, į mus platėja keleto tamsių kiparisų alėja ir staiga nusileidžia mėnulis, tik ne mums įprastas apvalainas, o prabangios krištolinės liustros pavidalu. O čia jau, žavesio apimta, iš karto pajutau rafinuoto esteto Oscaro Wilde’o, mėgusio ne brangakmenį lyginti su žaliu lapu, o lapą – su brangakmeniu, dvasią. Visus nustebino vilsoniškai mįslinga ir ironiška įžanga: baltoj, stipriai apšviestoj scenoj fotelyje sėdi tyloje susikaupęs baltutėlis senelis abatas raudonais bateliais ir skaito maldaknygę (taip man atrodė), bet iš toli pasigirsta guvaus džiazo ritmai, garsėja, jis įsiklauso, pasiduoda, ima judėti, meta knygutę šalin ir ima kvatoti, lyg sakytų: nepriimkite visko taip rimtai!

Prisipažinsiu, kad nesijaučiu pajėgi aprašyti, perteikti skaitytojui tą įspūdį, kurį patyriau žiūrėdama spektaklį. Manau, kad kiekvienas žiūrovas savaip suprato ir vertino režisieriaus ir jam talkinusių menininkų kūrybą, sudėtingus daugiaprasmius įvaizdžius. Ir liko dėkingas už savaip Wilsono perskaitytą Milašiaus poeziją, už mūsų patirtą malonumą.