Kambarys su laumšluote
Naktį sodyboje pabudina šviesa – tokia ryški, kad, atrodo, kieme kažkas atvažiavęs nekviestas žibina tolimosiomis šviesomis. O tai tik pilnatis, patekėjusi ir ištempusi kieme augančios pušies šešėlį iki pat pamiškės. Manasis irgi ištįsta per plyną pievą, kur jau greit banguos vingiorykštės ir knibždės vasaros nakties kambariai – savo guolius taisysis laukiniai gyvūnai, aukštoje žolėje išminantys takus link saldinės obels.
Ankstyvo pavasario pieva čeža sudžiūvusia striuka žole, dar tik pamažėl atgyjančia ir tiesiančia pavienius daigus per pernykščius stagarus.
Įdienojus išsiruošiu į apleistą namą už miško. Apleistybių lankymas – kasmetinis mano ritualas, bastymosi sezono atskaitos taškas. Per entropijos dėsnius mėginant suvokti atsinaujinimo matą ir jo santykį su visa griūvančiu ir gožiančiu. Tik ankstyvu pavasariu įmanoma pasiekti vėliau nepereinamais šabakštynais užželiančias tau atšiaurias ir nesvetingas teritorijas.
Pieva traška po mano botais, o vietomis pabertos spiros žymi stirnų ir briedžių takus. Į kišenę įsidedu kelis tuščius sraigių kiaukutus. Dėl neseniai išpjauto karklyno landšaftas pasikeitęs, todėl trumpam pasiklystu, bet stirnų takas išveda mane į palaukę, prie milžiniško akmens. Ant jo paviršiaus metai iš metų dedu mažus simbolinius artefaktus, rastus pakeliui. Tuščiaviduris, tarsi dūdelė, kaulas, įvairiaraščiai akmenėliai, margi sraigių kiaukutai. Didysis akmuo keičia savo kailį – dabar, po žiemos, jis pasidengęs minkštomis kelių rūšių samanomis. Čiuopiu jas tarsi Brailio raštą – negyvosios gamtos komunikaciją su mumis, žmonėmis, beprasmiškai besibaudžiančiais ją suprasti. Akmuo – atokaitoje, įkaitęs nuo ryškios ir radioaktyvios pavasario saulės. Guluosi ant jo ir prisimerkusi žlibinu į vaiskiame danguje gargsintį laukinių žąsų trikampį.
Esu savo kambaryje – ant milžiniško akmens lauko viduryje, aplink belapių beržų vainikuose barkšo laumšluotės. Laumšluotes, dar kitaip vadinamas raganų šluotomis arba amalais, medžiuose sukelia parazitiniai grybai. Jų pavadinimas irgi gražus – ragangrybiai.
Šitaip gulint mano sąmonė plūduriuoja šiltame vandenyje – tokiame būvyje esi kaip niekada imlus, gyvas nervas. Kreidiniu akmenėliu ant akmens kūno išraižau kelis simbolius. Čia pat – kalkinė paukščio žyma, tarsi replika mano keverzonėms.
Ant akmens palieku šiemet rastą sraigės kiautą. Senas namas – čia pat, už beržyno. Šiaurinė jo dalis dėbso į mane vienintelio lango akimi. Tuojau pat pastebiu pokyčius – šalia suręstą medžiotojų bokštelį. Puikiai žinau, kam jis – vieną kartą esu čia sutikusi elnių porą, į apleistą sodą atėjusią parupšnoti krituolių. Ir dabar jų būta – iš toli boluoja obelų šakos apgraužta žieve.
Pats senas namas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nepakitęs, bet įgriuvęs stogas dar po kelerių metų pasmerks jį greitam suirimui. Šįkart į vidų neinu, bet mintimis apeinu namo kambarius, kuriuose – buvusių gyventojų palikti baldai su patalais, virtuvėje – apgriuvusi krosnis, žemėti indai ir ūkiniai rakandai. Turbūt baugiausiai visada atrodo rūbai ir batai – ypač tie, kadais skirti šventadieniui ir išeigai, dabar apnešti spaliais ir pradėję pelyti. Tokie drabužiai atrodo kaip niekada nuogi, net kažkuo gėdingi. Prašalaičio akiai išstatyti, bet kaip sumesti, be pagarbos tiems kūnams, kurie kažkada juos dėvėjo.
Kol gamtos barokas dar neįsisiautėjęs, viską aplink matai kitaip, perspektyvoje veriasi įprastai lapijos gožiami kampeliai, kurių net nenutuokei esant. Panašiai sapnuose savo pačios namuose aptinki slaptus, pasirodo, visada egzistavusius kambarius, netikėtai atsiveriančius tavo akiai senovinių baldų interjerais. Kaip ir šįkart – tolėliau, kaip ir įprasta kaimuose, kad kūrenant neįsimestų kibirkštis ant aplinkinių pastatų, užmatau nedidelę pirtelę; mano akyse išdygusią kaip grybas, nes daugybę metų jos nepastebėdavau. Pasiekti ją pasirodo ne taip ir paprasta – nuo seno namo kiemo ji atskirta užpelkėjusiu upeliūkščiu. Liūnas tuojau pat įsiurbia mano botus, paleidžia nenoriai, išleisdamas gašlaus šlapio bučinio pakštelėjimą.
Suzmekusios senos pirtys man simbolizuoja namų pasąmonę. Jose dešimtmečiais kaitinosi dabar jau mirusių gyventojų kūnai, šutindami garuose kasdienius nešvarumus ir purvą. Kai pirkom sodybą, savojoje radau įtrūkusį veidrodį, į kurį kažkas stebeilydavo gremždamas barzdą ar šukuodamasis plaukus. Svajojau joje įsirengti savo mažą trobelę, kurioje rašyčiau tekstus, o pro išpjautą langą stebėčiau šalia gyvybės knibždančią pelkę. Nešiojau iš jos židinio akmenis, valiau ir šveičiau. Bet nebuvo įmanoma išguiti iš jos degėsių smarso. Pirtelė taip ir liko – su didžiule tuščia kiauryme į pelkę.
Autorės nuotr.
Grįžtant iš seno namo, mano sodybos kiemas atrodo tarsi pasimetęs plačioje dykynėje, su nežinia kodėl būtent taip išsidėsčiusiais pastatais – tarsi jie būtų chaotiškai subėgę ir dabar nuščiuvę stovėtų atsitiktinėse vietose, neapsispręsdami, ar tai tikrai ta vieta, kur jie turi būti. Senos obelys apsilaupiusiomis šakomis, tarsi roplių oda, žymi ribą, kur vasarą banguos tanki, pasmakrę siekianti žolė, užgošianti viską aplinkui. Taką, vedantį į seną namą, apskės varnalėšos ir jauni alksniai, akmuo paskęs aštriuose žolynuose, laumšluotės – sodriose žaliose lajose. Seną namą apvys vijokliai, pirtelę užstos dilgėlyno siena. Vasaros saulė švies į namo langus skverbdamasi į apleistus kambarius, trumpam nuauksindama ir sutaurindama visa, ką per išdaužytus ir vietomis užkaltus stiklus pasieks jos spinduliai.
