Apie vaikus
Vasarą parke stebėjau moterį, vediną gal penkerių metų mergaite, o kita ranka tempiančią triratuką. „Sakiau, kad neimam, dabar turėsiu nešti!“ – šaukė. Mergaitė verkė. Turbūt tą akimirką, kai prižadėjo tikrai važiuosianti triratuku, tuo ir tikėjo. Paskui pavargo minti. Tai ir buvo jos kaltė.
Į Liepkalnio slidinėjimo trasas vyras atsivedė du berniukus – vyresniam, gal aštuonerių, niekaip nesisekė užsisegti slidinėjimo batų – tėvas dėl to jį gėdijo. Žinau, kaip sunku užsisegti slidinėjimo batus net suaugusiajam. Vėliau sutikau juos ant kalno – vyras toliau koneveikė sūnų. O skaudžiausia man pasirodė paties vaiko reakcija – jis sutrikęs ir susigėdęs šypsojosi.
Daivos Kairevičiūtės nuotr.
Visa gera literatūra vaikams irgi parašyta tų, kurie nemylėjo ar nemėgo vaikų, – mintis, neseniai pacituota Gyčio Norvilo; kiek anksčiau viename iš interviu tai teigė Gintarė Adomaitytė. Nežinau, ar posakio autorystė ir priklauso Gintarei, o gal dar kam nors kitam. Net ne tai svarbiausia. Pamenu, prieš trejetą metų perskaičiusi minėtą pokalbį būtent ties šia vieta stabtelėjau. Talentingos rašytojos mintis man pasirodė ir baugi, ir kartu paprasta; sakyčiau, net geniali. Sužavėjo tiesos sakymas, apnuoginta esmė – apie mus, žmones.
Nemėgstu vaikų – taip norėjau pavadinti šį tekstą. Žinau, daugeliui toks teiginys pasirodytų žiaurus, bet nemenkai visuomenės daliai – savas. Pati kažkuriuo metu taip teigdavau; net ir tada, kai tapau daugiavaike motina. Tiesa, visuomet patikslindavau – išskyrus savus, tik dabar man tai skamba alogiškai.
Mano vaikai užaugo, o aš iki šiolei taip ir neparašiau jokio teksto vaikams. Apie vaikams parašytas knygeles turiu nuomonę ir kaip motina, ir kaip žmogus, šiek tiek nusimanantis apie tekstus, – jų, gerų, yra tikrai labai mažai, todėl tai guodžia bent vienu aspektu – rašytojų, nemėgstančių vaikų ir dėl to gerai rašančių jiems, labai nedaug.
Iki šiol ne per labiausiai veržiuosi kalbėtis ar žaisti su vaikais. Bet noriu juos mylėti ir suprasti – ne tik savus. Jei dabar rašyčiau knygą vaikams, norėčiau rašyti tai mergaitei su triratuku ir berniukui, nesugebėjusiam užsisegti slidinėjimo batų. Deja, iki šiol galėčiau suregzti nebent siaubo pasakas, kurias ir pasakodavau savo mažiems vaikams, kurdama čia ir dabar, iš galvos. Bet iš tiesų knygos labiau reikėtų ne vaikams, o jų tėvams.
Šiemetinio „Kino pavasario“ festivalio filmas „Sentimentali vertė“ (rež. Joachim Trier) – irgi didele dalimi apie tėvų ir vaikų santykius. Talentingo režisieriaus vaikystėje patirta siaubinga trauma paveikia ir jo santykius su dukromis. Tėvas kuria paskutinį filmą vienai jų, dar kartą išgyvendamas vaikystėje patirtą siaubą, tik dabar jį norėdamas papasakoti per savo dukrą, filme turinčią įkūnyti jo motiną. Vyresnėlei perdavęs ne tik talentą, bet ir gyvenimišką nerimastingumą ir depresiją, ieškodamas supratimo ir bandydamas atitaisyti klaidas, su jos pagalba dar kartą perkuria save. Tebūnie, dėl meilės.
O gal nemylėti pačios pažeidžiamiausios visuomenės grupės – tai nemylėti to, kas slypi tavo paties viduje? „Vidinis vaikas“ – turbūt viena labiausiai psichologų nuvalkiotų sąvokų, tapusi beveik kalbiniu triukšmu. Ir vis dėlto jis egzistuoja. Tebenori siausti ir krėsti eibes. Laužyti normas, bandyti ribas. Nori meilės ir supratimo. Ir nieko baisiau nėra už jo skausmą ir pyktį. Galbūt visi genialieji rašytojai ir rašė tam, kas nemylimas ir nesuprastas tūno jų viduje. Sau.
