Pašaukimas skaityti, arba Prigrūstose lentynose paslėpti perlai
Nuo 1981 m. Italijoje gyvenančio ir besidarbuojančio anglų rašytojo, vertėjo, kritiko Timo Parkso (g. 1954) esė A vocation to read: Hidden gems on overflowing bookshelves publikuota dienraščio „The Times“ dvisavaitiniame kultūriniame priede „The Times Literary Supplement“ 2025 m. balandžio 11 d.
Kodėl taip sunku išmesti knygas? Mano lentynos be tvarkos prigrūstos – tiek, kad, prireikus susirasti citatą straipsniui, man greičiau ir, jeigu laikas – pinigai, pigiau reikiamą knygą nusipirkti ir parsisiųsti į elektroninę skaityklę, nei ieškoti jos savo lentynose.
Kodėl taip nutiko? Prieš dešimt metų po skyrybų ir kelių laikino prieglobsčio vietų aš persikrausčiau į Milaną. Mano knygos gulėjo sudėtos dulkėtose dėžėse, ištraukiamos iš jų kada ne kada. Nauja mano gyvenimo draugė atsivežė savo knygas. Paskui aš išėjau iš darbo universitete ir namo parsivežiau knygas, kurios buvo susikaupusios mano kabinete. Atėjo laikas įvesti tvarką. Bet tai bus įmanoma tik po atrankos.
Kokie trys tūkstančiai knygų. Bent dešimtadalis jų turės iškeliauti. Anksčiau kiekvienąsyk, kai bandydavau išmesti knygas, perskaitydavau puslapį kitą, dvejodavau: „Hm, gal ne tokia jau ir prasta“ arba „Gal senatvėje ir atrasiu jai kokią laisvą dieną“. Šie svyravimai, manau, slėpė įsišaknijusią pagarbą pačioms knygoms, pačiai idėjai knygos kaip žinių šaltinio, saviugdos priemonės, šiaip ar taip, „tinkamo“ laiko praleidimo būdo – tam, ką mano tėvai evangelikai visada skatino ir pritarė.
Bet metai bėga. Aš jau pasenau, o tų laisvų dienų nematyti nė ženklo. O knygų padaugėjo. Pagarbos joms mažiau. Fizinis objektas nyksta. Popierius gelsta. Vis patogiau jaučiuosi naudodamasis elektroniniais tekstais, kurie nekaupia dulkių ir kuriuos gali susirasti per kelias sekundes. Trumpai tariant, atsiranda tam tikras pasipriešinimas. Savo gyvenimą aš atidaviau knygoms: skaitymui, rašymui, mokymui, vertimui, recenzavimui. Dabar jos visos čia, sukrautos nuo grindų iki lubų, gožia mano erdvę. Ir, toli gražu nesukurdamos kultūros iliuzijos, atrodo, lyg tyčiotųsi iš manęs.
Su gyvenimo drauge minėto uždavinio imamės kartu. Planas paprastas: tai, ko, mūsų manymu, neskaitysime, turi dingti. Ir jokio gilinimosi į tekstą. Anotacijos permetimo akimis turi pakakti. Mano akys slenka nuo lentynos prie lentynos. Ne be pastangų ištraukiu vieną knygą, kitą. Netrukus grindis nukloja išbrokuotos knygos. Atmintyje iškyla vienos literatūrinės premijos pirmininkas, daręs kažką panašaus per pirmąjį mūsų vertinimo komisijos posėdį: pasitelkus į pagalbą puikiąsias anotacijas per mažiau nei valandą šimtas knygų buvo sumažinta iki penkiasdešimties.
Tačiau Eleonora spyriojasi. Ar neišmetame vertingų dalykų? Tas knygas, jos manymu, turėtume nunešti į sendaikčių krautuvę. Arba biblioteką. Prieštarauju. „Kad gyvenime neišvengsi švaistymo, – cituoju, – su tuo mano motina niekada nebūtų sutikusi.“ Italo Calvino, „Kelias į San Džovanį“. Šiuos žodžius prisimenu, nes pats juos išverčiau. „Kai kurie daiktai, – laikausi savo, – tiesiog nueina perniek. Kas dieną perdirbama milijonai knygų. Tarp jų – ir mano.“
Kaip tik šią jautrią akimirką, peržiūrinėjant tarp darbo stalo ir sofos-lovos įspraustų knygų krūvelę, pasirodo mažytė Biblija odiniais viršeliais. Glotnaus, balto matinio popieriaus lapų kraštai paauksuoti. Tiksliau, buvo. Mena auksą. Pažįstamas švelnus sklaidomų lapų šiugždesys, kitoks nei įprasto popieriaus. Atsiverčiu pirmą pasitaikiusį puslapį ir panyru į Nehemijo knygos tekstą. Ūmai senasis bažnyčios klauptų ir sutanų kvapas. „1955 m. vasario 13 d. – Rašysenos neatpažįstu. – Timothy Parksui – nuo krikšto tėvo.“ Tai Biblija, kurią mamos akivaizdoje skaitydavau prieš miegą, Biblija, kurią nešdavausi į maldos susirinkimus ir vakarines pamaldas. Krikšto dovana. Nors kas krikštatėvis, nepamenu. Be abejo, jau miręs. Po data jis užrašęs: „2 Timotiejui 3, 14–15.“ Su nepaaiškinamu užsidegimu įninku versti plonytėlius lapus. Apaštalų darbai, korintiečiams, galatams – turiu paseilėti pirštus – efeziečiams, filipiečiams, tesalonikiečiams. Kadaise eiliškumą mokėjau atmintinai. Pirmasis apaštalo Pauliaus laiškas Timotiejui. Paulius buvo šventasis, kuriuo mano tėvas žavėjosi labiausiai. Nepavadino manęs Paulium, sakė, baimindamasis, kad toks vardas slėgs savo didingumu. Timotiejus buvo Pauliaus mokinys. Antrasis laiškas, trečias skyrius, 14–15 eilutės: „O tu laikykis to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs, žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs. Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi“ [vert. Č. Kavaliauskas].
Žodis, kuris gelbsti! Pasilenkusį prie atmestų knygų mane perveria suvokimas, kad būtent nuo čia visa kas prasidėjo, nuo protestantiško tikėjimo, kad skaitymas yra dieviškas, kad per jį pateksi į dangų. Kokia nuostabi, pašėlusi idėja. Mano krikštatėvis atlieka savo pareigą iš ano pasaulio. Tekstas išspausdintas dviem stulpeliais su nuorodomis per vidurį. Plg. Psalmynas 119, 99. „Įgijau daugiau įžvalgos už savo mokytojus, nes tavo įsakai – mano užsiėmimas“ [vert. A. Rubšys]. Vienur kitur lapai suklijuoti lipniąja juostele; pamenu, kaip lengvai šis popierius plyšdavo. Čia ir kritiko įpročio pasibraukti pradžia. Juodu šratinuku. Evangelija pagal Joną 19, 30: „Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ [vert. Č. K.].
the-tls.com
Vertė A. P.
